Kartais prisimenu vaikystę. Karstydavausi medžiais nuo ryto iki vakaro. Kiekvienas medis turi savo formą, reikalaujančią ypatingo lipimo viršum būdo. Čia koją galima statyti, o ten ne. Vieni buvo susiviję, kiti pakrypę. Tiesių nebuvo. Kairėj pusej aukštai augdavo raudonos (kitur geltonos) slyvutės. Jas valgydavom ir žalias ir prinokusias. Skaniausia būdavo surasti pirmąsias prinokusias ir paskutiniąsias pasilikusias. Kartais rinkdavome ir namie virdavo uogienę. Nepamenu ar ją kada valgiau. Rinkau - taip.

Kas pirmas iš vieno galo į kitą nenulipę ant žemės? Gerų 100 metrų. Gal daugiau. Tada atrodydavo labai toli. Viena vieta ypatingai sunki ir ten galėdavo perlipti tik patys drąsiausi. Kurį laiką bijojau. Vėliau šaipiausi iš bijančių. Vaikystė po medžiais.