Sunkiai matomas rytas. Lova traukianti lyg magnetas. "Kelkis" - kažkas šnibžda. "Tuoj. Jau greit. Palauk". "Kelkis" - netyla. Na gal ir reikia. Atsistoju, standartinės procedūros, atgal. "Kelkis". Pakloju lovą. Daugiau ten nebesigulsiu. Įdomu kas ten gyvena po mano lova?..

Kvapas persekojantis visur. Nenusiplauna, neišgaruoja. Spėju, kad manyje.

Diena šviesi. Krentantis sniegas ir čia pat ištirpstantis manęs nevargina. Atvirkščiai. Matau daugiau. Ačiū.

Daug byra šiandien mano nuotaikų. Banga pasiekė jūros lygį. Aš čia. Kažkas lyg ir laukia. Kažkas. Ar tai kas tikrai? Galbūt. Pasakau tai tik tam, kad save kažkiek nuraminti. Netikiu. Netikėk ir tu. Manimi.

Šiandien nors ir drėgna, tačiau daug šviesiau. "Atskriski balta karve".. Sugrįžk stovykla.. Noriu į negyvenamą salą.

Pirmadienis. Prasidėjo šaltai, šlapiai, tamsiai. Pirmadienis. Ryt antradienis. Ar bus kažkas įdomiau? Šypsausi kai užsimerkiu. Atsimerkus tas pats...

Būna gyvenime blogų dalykų. Darai gera žmonėms - visada atsiras toks kuris tau šlykščiai didelę kiaulę pakiš, kai to nesitikėsi. Normalu? Turbūt. O kam gi daryti kažkam gera?

Yra gyvenime baimė. Bijai pasakyti tai ką nori ir dėl to tau tik blogiau. Taip dabar. Melagis.

Taip visada... Kažkam padedi. Kažkam kažką duodi. Kažką gauni. Ateina laikas kai tave išspjauna, nes tai ką tu darei - praeitis. Dabar gyvenk pats. Kaip sau nori. Teks sumokėti pinigų, kad likčiau. Teks, nes noriu būti!

Būna, kad tai ką darai ir kuo tu tiki pradeda griūti. Viskas kaba ant siūlo ir bet kuriuo momentu nutrūks. Palieku tai kabėti. Gal kas iš to bus vėliau.

Būna, kad viskas sukrenta vieną dieną. Tada labai sunku ir esi tik tam, kad būti. Kai darai kažką, kas neneša pelno - tu niekam neįdomus. Tiksliau įdomus tik tiek, kad įdomus. Tu niekam nereikalingas. Reikalingas, bet ne ten kur nemokamai. Tik ne ten. Tokie tie žmonės. Nagai į save. Tikiuosi tokiu niekada nebūti.

Šlykštu kartais būna. Dėl kitų. Dėl jų proto ribotumo ir poelgių žemumo. Yra pasaulyje labai šlykščių žmonių. Yra.

Netikėtai nustebau. Kartais atrodydavo, jog niekas nestebina...

Tuščių minčių eilė iš kurios gali nemokamai skniti jas ir krautis į kuprinę. Vistiek reikės.

Išvykstu. Visai nenoriu, bet... net nežinau kaip pasakyti - gal pareiga? Gal dar kažkoks bandos jausmas, kuris manęs visai nežavi. Nenoriu, bet darau. Ruduo. Pagaliau atėjo pas mane. Ilgesys. Vasaros. Išvykstu.

Vakar skaudėjo širdį. Skauda dar dabar. Anksčiau niekada to nebūdavo. Spygliuotas gyvenimas daro savo... Pats susidėjau spyglius - pačiam juos reikia ir susirinkti. O tai pasirodo daug sunkiau...