Trumpi linkėjimai

Kartais susimąstau, jog esu jau beveik 40 ir niekaip vis dar nesuprantu, kaip iš tiesų veikia gyvenimas.

Ar mažus stebūklus irgi reikia laikyti lygeverčius dideliems stebuklams? Ar tai, jog beveik metus prastovėjusi mažojo princo knyga kampe, sulaukė savo trimečio klausytojo, jo paties pasirinkta būtent per Kalėdas yra stebuklas. Žinote tą jausmą, kai žvilgt nemiega paklausi ar patinka linkteli. Skaityk. Skaitai ir ties 5 skyriumi nebereikia atsisukti jau girdi jo saldų miegą.

Nežinau, kam turiu būti dėkingas, jog jam, kaip ir man beveik kas vakarą reikia vis naujos istorijos. Arba tos pačios, bet iš kito galo, arba nuo bet kurio puslapiov, arba n variantų. Kai sužinojau, jog tapsiu tėčiu, nuo pirmos nakties atsiguldavau šalia žmonos kuo arčiau jo ir skaitudavau 'Smaragdo miesto burtininką'. Kiekvieną dieną nesvarnu dirbdavau dieną ar naktį tai buvo ritualas tai buvo savotiškas jo, kaip idėjos išnešiojimas ir mano gyvenimo lūžio taškas, kai atėjo suvokimas, jog jau nebesu atsakingas vien tik už save.

Manau, jei pakalusite manęs, ką žinau apie gyvenimą, kad ir po 50 metų, žinosiu ne daugiau nei žinau dabar, nes sužinosiu ne daugiau nei sužinojau nuo kūdikystės iki dabar. Ir kaip bebūtų apmaudu vienam pakanka vienos valandos kitam ir 100 metų būna per mažai.

Linkiu visiems išgyventi po mažytį savo asmeninį stebuklą. Ne tik šią naktį, bet kiekvieną ateinančią naktį...

Kuriam laikui buvau apleidęs save, dėl savo paties silpnumo ir paviršutiniškumo. Puvau pamiršęs...

Taip pat linkiu kiekvienam, kuris yra kažką pamiršęs save, kitą, kokią nors vietą, ar bet ką ten vėl nueiti, nes  vidiniai orientyrai, kuriuos pažįstame yra mūsų pačių dalis.

Pagarbiai.