Kartais susimąstau, jog esu jau beveik 40 ir niekaip vis dar nesuprantu, kaip iš tiesų veikia gyvenimas.

Ar mažus stebūklus irgi reikia laikyti lygeverčius dideliems stebuklams? Ar tai, jog beveik metus prastovėjusi mažojo princo knyga kampe, sulaukė savo trimečio klausytojo, jo paties pasirinkta būtent per Kalėdas yra stebuklas. Žinote tą jausmą, kai žvilgt nemiega paklausi ar patinka linkteli. Skaityk. Skaitai ir ties 5 skyriumi nebereikia atsisukti jau girdi jo saldų miegą.

Nežinau, kam turiu būti dėkingas, jog jam, kaip ir man beveik kas vakarą reikia vis naujos istorijos. Arba tos pačios, bet iš kito galo, arba nuo bet kurio puslapiov, arba n variantų. Kai sužinojau, jog tapsiu tėčiu, nuo pirmos nakties atsiguldavau šalia žmonos kuo arčiau jo ir skaitudavau 'Smaragdo miesto burtininką'. Kiekvieną dieną nesvarnu dirbdavau dieną ar naktį tai buvo ritualas tai buvo savotiškas jo, kaip idėjos išnešiojimas ir mano gyvenimo lūžio taškas, kai atėjo suvokimas, jog jau nebesu atsakingas vien tik už save.

Manau, jei pakalusite manęs, ką žinau apie gyvenimą, kad ir po 50 metų, žinosiu ne daugiau nei žinau dabar, nes sužinosiu ne daugiau nei sužinojau nuo kūdikystės iki dabar. Ir kaip bebūtų apmaudu vienam pakanka vienos valandos kitam ir 100 metų būna per mažai.

Linkiu visiems išgyventi po mažytį savo asmeninį stebuklą. Ne tik šią naktį, bet kiekvieną ateinančią naktį...

Kuriam laikui buvau apleidęs save, dėl savo paties silpnumo ir paviršutiniškumo. Puvau pamiršęs...

Taip pat linkiu kiekvienam, kuris yra kažką pamiršęs save, kitą, kokią nors vietą, ar bet ką ten vėl nueiti, nes  vidiniai orientyrai, kuriuos pažįstame yra mūsų pačių dalis.

Pagarbiai.

Vakar buvau gongų sesijoje. Hipnozėje tarp miego ir gyvenimo bedugnės. Mačiau daug, bet labiausiai išryškėjo vertikalios milžiniškos mėlynos lūpos. Kurių pakraščiai violetiniai. Kurios pavirsta atsidarančiais šonkoliais. Tiksliau pereina... Vaizduotė? Hmm

Ten kalvėje = balkono pilkoj aky
Kur dega skaisčios žaizdos

Sustoju gatvėje kad nykulį
Išguit iš savo miesto

Ir tiesiai žiuriu kaip artinas minutės
Kai sniegas nepaliestas susitepa
Tavaisiais pelenais

Ten mintys sukasi apie jaunystę
Apie vėliau paliktas linksmybes

Buities bohema geria alų
Ir kalbasi apie temas

Kurios įdomios niekam
Apart jiems

Tik sniegas girdi ant turėklų
Kaip ropščias tuščias geidulys

Tarsi žuvis prarijus uodo lervą
Įsminga į jų gerkles kablys

Ačiū tiems, kurie mane apsaugo nuo pikto

Labs

laba ilgai masciau ir parasiau laiska obuoliui stai jis... ka manote ar bus atsakyta? :)

mano vardas Arminas. esu didelis knygų gerbėjas nuo mažens. pastaruoju metu pirkau nemažai obuolio leistų knygų. daugiausiai istorinės tematikos kaip 'leninas' , 'stalinas', 'melo imperatorius', 'hitlerlendas' bei kitas turbūt jau turiu visą šią seriją, jei ne tai turėsiu. kaskart esu vis maloniai nustebintas, nes matau, kad tai kokybiškos knygos su originaliais, akį atkreipiančiais viršeliais. knygą vertinu ją skaitydamas pagal patirtą malonumą. šią akimirką doroju knygą 'kariai', kuri yra išties puiki ir atskleidžianti naujų dalykų, kurių nežinojau prieš tai. pats nemažai rašalioju ir svajoju kada nors pats turėti savo knygą, jei ne poezijos, tai savo menų (juos galite rasti www.armisart.com nesu itin žinomas, bet tie kas žino mano menus vertina pozityviai ir sako, jog turiu išskirtinę dovaną matyti viską savaip).



noriu paklausti vieno dalyko. ar galima tikėtis išvysti kada nors išvysti kažką naujo ir niekada nepublikuoto iš mano rašytojo favorito kūrybos? jo vardas yra Žiulis Vernas. leidykla 'ambo' buvo pradėjusi versti jo knygas ir turiu visas iki vienos, bet kažkas nutiko taip ir nesulaukiau tokių šedevrų kaip 'mes kailių šalyje' , „Plaukiojantis miestas“ (1870 m.),  „Žaliasis spindulys“ (1882 m.), „Loterijos bilietas“ (1886 m.)., Une ville flottante (1871), Le Pays des fourrures (1873), Hector Servadac (1877), La Maison à vapeur (1880), L’Ecole des Robinsons (1882), Le Rayon vert (1882), Kéraban-le-têtu (1883), Un billet de loterie (1886), Nord contre Sud (1887), Le Chemin de France (1887), Deux Ans de vacances (1888), Famille-sans-nom (1889), César Cascabel (1890), Mistress Branican (1891), P’tit-Bonhomme (1893), Mirifiques Aventures de Maître Antifer (1894), L’Île à hélic (1895), Vėliavos akivaizdoje (Face au drapeau]], 1896), Clovis Dardentor (1897), Le Sphinx des glaces (1987), Le Superbe Orénoque (1898), Le Testament d’un excentrique (1899), Seconde Patrie (1900), Le Village aérien (1901), Les Histoires de Jean-Marie Cabidoulin (1901), Les Frères Kip (1902), Bourses de voyage (1903), Paslaptingas keleivis (Un drame en Livonie, 1904).



kodėl rašau jums? ilgą laiką stebiu ką leidžia įvairios leidyklos ir dauguma yra niekiniai romanai, kuriuos parašė kažkas (turiu mintyje detektyvai, siaubo romanai, bei meilės istorijėlės, kurie yra mano galva bevertis niekalas skirtas moterų atsipalaidavimui :) Žiulis Vernas irgi yra priskiriamas romanistams, tačiau jo romanuose galima daug sužinoti įdomaus ir naujo. naujo net dabar gyvenantiems žmonėms, nes jo laikais daugumos jo aprašytų išradimų dar nebuvo. jis buvo svajotojas, jo personažai pilni gėrio ir noro atrasti, jie komiški ir plastiški. skaičiau, jog jis mėgo Diuma jo romanų gyvybingumą. manau, tik ši leidykla gali įgyvendinti tokių pamišusių gerbėjų, kaip aš lūkesčius. daug mąsčiau ir galvoju, jei atsirastų toks projektas norėčiau kuo galėdamas pagelbėti. nemoku versti ir nesuprantu prancūzų kalbos, bet galiu sukurti viršelių, kurie taip pat patrauktų akį.



tikiuosi laikas neprailgo skaitant mano rašliavą, labai lauksiu jūsų atsakymo. lauksiu net, jeigu niekada neparašysite. gėris neturi veido, gėris nėra religingas, nes jis yra praskiestas naivumu ir vaikiškumu, bei tikėjimu, jog visa tai kas neįmanoma gali bet kada išsipildyti, tad būkime begaliniai ir tikėkime...



pagarbiai jūsų leidinių gerbėjas-pamišėlis Armis

KODEL RASYK NESUTEIKIA GALIMYBES PACIAM REDAGUOTI SAVO PATEIKTA TEKSTA? NES BUNA KAD SUKLYSTI IR TURI IESKOTI KAZKO KAS TAU PATAISYTU...

lieskis kaip berzasparimes i langus
sulaukes spalvoto rudens.
as slepsiuosi duso asigali
kur asaros tampa nematomos.
visos zvaigzdes is tavo akiu kiekviena
sokio zingsni kvies i pasimatyma kita.
lietimuose mintys islipdamos ant kuno krantu
susirenka sieloje likusi turini.
sako dziaugsmas sugrizta pas tuos kas
pats neisskrides ziemoti.
viskas taip sukas ratu kaip zodziai tusti bet is ju vos keli pataiko I tinkama takta.
ziema it rubu as apsirengiu kad niekas nematytu koks juodas.
kaip skyla ant ezero ledas. kaip susisneka angelas sniegu
kaip nusiplesiu miega it kauke ir iseinu toks nematomai nuogas
liudesiu savo kalbu apie upe pavirtusia gruodu, apie elnia istrigusi ezero kopose. apie skruostus tavus kurie it avieciu uogiene vinintele sildo blakstienas

Papasakok man, kaip sprogsti džiaugsmu
Išokus iš griovio vienatvės...

Nors tai, tik kambarys,
Kuriame sudėti lagaminai
Su tavo ateities vizijų sėklomis.

Sodas prijaukintų ežiukų.

Noriu parodyti, jog tu esi mano
Ateities skulptūrų modelis.
Kai nesam kartu aš it mažytis akmenėlis
Tūintis kalno viršūnėje ir laukiantis akimirkos,
Kol galėsiu sukelti laviną jos viduje.

Žinote, Tas jausmas, kai žvejoji ir matai pilkus debesis
Prinokusius iki elektrinių avių.
Kai įsivaizduoji griaustinį
Ir jo aidą girdi savo venų tvinksniuose.

Kai ji miega pakelta ranka projektuoju
Mūsų namą, sodą galiu įsivaizduoti ir matyti
Šviesą krinantančią iš jos akių, kai pabunda.

Visos rožės ir vynas nublanksta prieš
Krentančius meteorus, kai paliečia mano apžėlusį kūną
Mes  - tai visų esamų ir būsimų
Veiksmų visuma.
Cheminių evoliucijų svaičiojimas.

1000 gervių į jos plaukus…
Kasnąkt skęstu popieriuje
Ir įriuosi teptukais, kad tik nepabėgtų
Manoji asmeninė vorantikliais apsigobusi
Bobų vasara.