2008 12 16

Ant delno
Plyšęs dangus
Prasmego.
„ „ „ „ „ „ „ „ „ „ „ „

Laivelis popierinis
Per jūrą
Lietaus keliavo...

Delną vos glostė
Sakyčiau
Plunksna perlėkė
Per drėgną pasaulį.

Mažais grioveliais
Upeliukai čiurleno,
O saulė ledinė
Kiaušinio trynio
Spalvos
Lempoj panirus
Vos išgyveno.

Senelis atrodė linksmesnis,
Šiandien ėjau ant oranžinio
Liepto per Nerį
Mandarino žievės mėtėsi,
Kažkuo panašūs pagalvojau,
Šis ir drybso sau pamestas...
Atidarys šiąnakt
Ir bus naujutėlis,
Bet netoks koks buvo
Su savo kranais šalimais
Žvelgiančiais tolin...
Bei mielai byrančiais šonais
Vis tiek savas –
Jus mus kažkada ir pames,
Bet mes nejungsime krantų,
O jis sulauks, tikėkimės, gerų dienų.

Satlit
2008 12 12

kas jei visi jusu eilerasciai jau yra parasyti kazkur kitur?:)

2008 12 06

Kam tikėti,
Jei ledo lytys – namai?

Iš beprotybės negrabios,
Kuri aplanko
Palikau priglaudęs
Prie upės vingio
Liežuvį savo įnoringą.
Keistai atrodė
Jis žuvims spalvingoms,
O man gražu...

Grįžtu po poros dienų
Atsigulu ant ledo
Ir žiūriu
Taip ritas
Snaigės per baltą patalą
Ir mano liežuvį.

Turbūt, ką svarbaus pasakyti
Jau turi.

O šiaip bjaurybė vis
Keiksnojo, vaitojo
Žiema mat pabodo.

Išties... tokia

Bėgti, tai – pamiršti save. Išties daugelyje šios knygos puslapių buvau priverstas stabtelėti. Pridėti ausį prie širdies (paklausyti, kad galėčiau akimis skubėti toliau). Buvau šokiruotas radęs paprastumo, bei tiek atvirumo scenų. Kaip, tai primena apie patį save. Galimybė praeičiai vėl atgyti, nes, tik tai kas buvo – tikra, kas bus – spėlionės.
  Neištikimybė, tik vienas veidas, kurį galime atrasti, tai it mimo veidas šiek tiek balstelėjęs vis išnyra, kai kuriomis akimirkomis priešais. Labai virpa vidinis pasaulis, kai apie tai ne tik galvoji, bet skaitai ir, kai tai ne vien tavyje. Bet nuojauta, jog tai tūkstantyje (gal daugiau) kitų.
  Šia savotiška būsena kiek prisimenu save persunktas visas mano gyvenimas – visa praeitis ir nėra svarbu, jog nesu to priežastis. Jei bėgimas, kaip veiksmas būtų vienintelė proga peraugti. Aš lengvai, tai pergyvenčiau, tačiau čia yra šis tas daugiau nepakanka vien užsidengti akių ir vaidinti, jog to skaudulio – pasireiškiančio šitiek žmonių sielų, tiesiog nėra.
  Tai lydi mane. Tai – manyje. Ir, kažkuria dalimi mano.
  Bet ką, tai duoda tolimesniam gyvenimui? Kokios viso to pasekmės?
  Nejau akimirka aistros gali priversti pamiršti kitą žmogų, o gal priešingai nepamiršti, bet susigražinti gyvenimui. Sutvirtinti santykius ir vėl kaip seniau bukai veblenti myliu, nors, tai jau sakei kažkam kitam. Kiek žmonių poros santykiuose nusibosta monotonija – visoms. Ir kiek bando rasti spendimų, kaip tai išgyventi?
  Manau, patirtis nevienintelis iš to gaunamas vaistas sielai. Kai kas sužino, jog turi sąžinę. O, kai kas atranda daugybę pasiaiškinimų sau (deja šiuo atveju beverčių).
  Klausiantis veidas. Aš dariau... nors puikiai suvokiau, kad kai sužinos labai skaudės, bet dariau.
Man? Deja čia nesu pats svarbiausias veikėjas. Aš išdavikas – ledinė sniego gniūžtė pataikyta į veidą.
  Už viską. Visada, bei visur esti atlyginta. Pragaro nėra, nes jis patalpintas manyje. Mažoje kaulų dėžutėje.
  Jei ryžaisi įžengti ten kur niekas nebuvo, bus sunku pasitraukti. Gali bandyti bėgti, kai kiti miegos, bet mirtis nėra gelbėtoja, jei turi palikuonių tavo pragaras pasireikš jų nesuterštame danguje (vidinėje plotmėje). Tu esi visi atrasti laukai, nes tai pirmas pamatei tu. Tu esi žolė ir žiogas joje, nes, tai sugebėjai atrasti.
  Stabteliu, suspaudžiu kumščius, tai nepasirengimas mūšiui. Prieš ką kovoti? Tai , tik refleksas tamsios nakties prieblandoj, nes negaliu miegoti, kažkas neleidžia.

  Kas rytinis krosas nepadės ištuštinti sieloje besikaupiančio riaumojimo, bet tai ateis ir liksi su tuo vienumoj. Net, jei tu ateisi iki čia kartu, tai reikš vieną –        Norą paragauti nuodėmės.        Žiūrintis_dangun 
  parašiau perskaitęs john irving "pasaulis pagal garpą"
  daug klaidų

daugiau nebus... reikia pagaliau pailseti nuo visu jusu, aciu tiems, kurie dalijo man patarimus galejau tobuleti, bet uzkniso tie kurie vertina kuolais ir ne nepaaiskina kas yra blogai.        ziurintis_dangun

XII

Gimusi laukinė – priklauso vientisai visatai.      (žemė)
Tapusi begalinė – priklauso prisiglaudimui.        (tamsa)
Išsibarstę žodžiuose – tampa nevaldomi.        (jausmai)
Pasklidę žmonėse – tampa palaidi.        (norai)
Blėstančiose žarijose – beveik neaptinkama.      (ašarų)
Motinos įsčiose – tūno beveik nežinomi sapnai.  (gyvenimas)...........................................

Tūkstančio žodžių imperija,
Neleis paklysti, nei atrasti
Balsuose to vienintelio šauksmo.
Nusistebėjimui...

turiu judėti į priekį...:) vidomis vidiėmis bei izinėmis išgalėmis, o patyrus sunkumus šypsotis

visada ateinama kad iseiti...tik karta, kad likti amziams

gyvenimas visas zaviausias kuris tviska zodziu netycia