refleksija apie, tai kaip suprantu tai.

Bėgti, tai – pamiršti save. Išties daugelyje šios knygos puslapių buvau priverstas stabtelėti. Pridėti ausį prie širdies (paklausyti, kad galėčiau akimis skubėti toliau). Buvau šokiruotas radęs paprastumo, bei tiek atvirumo scenų. Kaip, tai primena apie patį save. Galimybė praeičiai vėl atgyti, nes, tik tai kas buvo – tikra, kas bus – spėlionės.
  Neištikimybė, tik vienas veidas, kurį galime atrasti, tai it mimo veidas šiek tiek balstelėjęs vis išnyra, kai kuriomis akimirkomis priešais. Labai virpa vidinis pasaulis, kai apie tai ne tik galvoji, bet skaitai ir, kai tai ne vien tavyje. Bet nuojauta, jog tai tūkstantyje (gal daugiau) kitų.
  Šia savotiška būsena kiek prisimenu save persunktas visas mano gyvenimas – visa praeitis ir nėra svarbu, jog nesu to priežastis. Jei bėgimas, kaip veiksmas būtų vienintelė proga peraugti. Aš lengvai, tai pergyvenčiau, tačiau čia yra šis tas daugiau nepakanka vien užsidengti akių ir vaidinti, jog to skaudulio – pasireiškiančio šitiek žmonių sielų, tiesiog nėra.
  Tai lydi mane. Tai – manyje. Ir, kažkuria dalimi mano.
  Bet ką, tai duoda tolimesniam gyvenimui? Kokios viso to pasekmės?
  Nejau akimirka aistros gali priversti pamiršti kitą žmogų, o gal priešingai nepamiršti, bet susigražinti gyvenimui. Sutvirtinti santykius ir vėl kaip seniau bukai veblenti myliu, nors, tai jau sakei kažkam kitam. Kiek žmonių poros santykiuose nusibosta monotonija – visoms. Ir kiek bando rasti spendimų, kaip tai išgyventi?
  Manau, patirtis nevienintelis iš to gaunamas vaistas sielai. Kai kas sužino, jog turi sąžinę. O, kai kas atranda daugybę pasiaiškinimų sau (deja šiuo atveju beverčių).
  Klausiantis veidas. Aš dariau... nors puikiai suvokiau, kad kai sužinos labai skaudės, bet dariau.
Man? Deja čia nesu pats svarbiausias veikėjas. Aš išdavikas – ledinė sniego gniūžtė pataikyta į veidą.
  Už viską. Visada, bei visur esti atlyginta. Pragaro nėra, nes jis patalpintas manyje. Mažoje kaulų dėžutėje.
  Jei ryžaisi įžengti ten kur niekas nebuvo, bus sunku pasitraukti. Gali bandyti bėgti, kai kiti miegos, bet mirtis nėra gelbėtoja, jei turi palikuonių tavo pragaras pasireikš jų nesuterštame danguje (vidinėje plotmėje). Tu esi visi atrasti laukai, nes tai pirmas pamatei tu. Tu esi žolė ir žiogas joje, nes, tai sugebėjai atrasti.
  Stabteliu, suspaudžiu kumščius, tai nepasirengimas mūšiui. Prieš ką kovoti? Tai , tik refleksas tamsios nakties prieblandoj, nes negaliu miegoti, kažkas neleidžia.

  Kas rytinis krosas nepadės ištuštinti sieloje besikaupiančio riaumojimo, bet tai ateis ir liksi su tuo vienumoj. Net, jei tu ateisi iki čia kartu, tai reikš vieną –        Norą paragauti nuodėmės.        Žiūrintis_dangun 
  parašiau perskaitęs john irving "pasaulis pagal garpą"
  daug klaidų