Taip ir rimstu pamažu...Tyliu, nykstu, tirpstu iš lėto ir nežinau dėl ko ar kodėl. Trūksta žodžių ir nebėra minčių, pamečiau save tarp taip ir ne, tarp būt ir nebe, tarp vakar ir rytoj, nes šiandien manyje pasislėpęs, tik nerandu kur. Nebeatskiriu savo emcijų nuo logikos ir susipainiojus tarp žmonių nebemoku paaiškinti ir išreikšti tūkstančių priežasčių, kurios mane pavertė tokia. Aš skaidri, permatoma medžiaga, pamažu garuojanti nuo nekaistančių tavo rankų, o kas tu pamiršau, palikus save anapus praeities durų nebesugebu grįžti atgal, nei judėti pirmyn, kur aš?Atsakysi?Pabandysiu išgirsti pro rakto skylutę.