Taip ir rimstu pamažu...Tyliu, nykstu, tirpstu iš lėto ir nežinau dėl ko ar kodėl. Trūksta žodžių ir nebėra minčių, pamečiau save tarp taip ir ne, tarp būt ir nebe, tarp vakar ir rytoj, nes šiandien manyje pasislėpęs, tik nerandu kur. Nebeatskiriu savo emcijų nuo logikos ir susipainiojus tarp žmonių nebemoku paaiškinti ir išreikšti tūkstančių priežasčių, kurios mane pavertė tokia. Aš skaidri, permatoma medžiaga, pamažu garuojanti nuo nekaistančių tavo rankų, o kas tu pamiršau, palikus save anapus praeities durų nebesugebu grįžti atgal, nei judėti pirmyn, kur aš?Atsakysi?Pabandysiu išgirsti pro rakto skylutę.

Keista, nyku, nuobodu...Dėlioju galvoj nepažįstamas mintis ir trokštu, negaliu atsigerti. Užkaltam karste guliu jau pora dienų iš eilės,o saulė niekaip nenusileidžia ir baigiu užsikalti praėjusiam jausme, pamiršusi ateitį klaidžioju minčių koridoriais, tarp savęs , jos ir jos...Gal gali duoti man patarimą, ne žiurkių kraujo negersiu, mėgstu žudyt rafinuotai: žongliruoti, žaisti, kankinti, kol skausmas užvaldo ir mirštu pati - palengva, nespalvotai prisikeliu vėl, kai tamsa pasišaukia, apsigaunu save prailgindama blakstienas, skraidžioju mirksinčiam fone dirbtinėmis šypsenomis, metalinėmis detalėmis, blizgu, blizgu... Apsimetu, mojuoju, rodau tau liežuvį, mirkčioju ir užsimerkiu, kartoju, repetuoju, sugrįžtu, akimirką alsuoju, vėl sustingdau pamestą artumą, sekundė trunka per ilgai įrėmindama tik kvailą viltį, nenorą, užgaidą, sapnuotą atbulyn. Nudvėsė, aš kartu, izoliacija, pasislėpiau akių kampučiuose ir išsibarsčiau pykdama, žeisdama, nekęsdama, bet dar tiksėdama, rytoj. Draskau pati save, kad nepamesčiau praeities šešėlių, privertusių išduoti gyvenimą, realybę, tiesas, garbinti laikinumą, meluoti sau apie dangų, orą, pasaulį, prisotinti kraują deguonim, degimu, euforija, paklydimais, prieštaraujant atsitiktiniais apsikabinimais įrodinėti meilę, dabar pavargau, užsimerkus puošniam sarkofage užsimūrijau piramidėj, rydama nuodingas dulkes iš sfinksų letenų eksperimentuoju, kiek laiko prireiks, kol pasmaugsiu save abejingumu ir užsibarikadavus tarp m ir n nustosiu klykti. Vistiek niekas į svečius neateis, o ieškojimai baigės.

Ir taip supratau,kad kažkada baigiasi viskas, net tai, ką laikaiu kitu, tikėjau, paskui niekinau, žudžiau, trypiau, naikinau kaip tik galėjau - nepasidavė, kai su tuo susitaikiau, pripažinau,kad negaliu nugalėti, įleidau į gyvenimą ir pasidaviau, išnyko, pabėgo, pasimetė ir supratau,kad man tik pasirodė, kad nugelėjau aš. Tik nuo to nei šilta, nei šalta, ką tik sugebėjau pravirkti ir sakiau, kad myliu, o po dešimt minučių nusiraminau ir sugrįžusi į save patikėjau, kad viskas baigta, ne taip, kaip buvo baigta milijoną kitų kartų: šį kartą visam laikui, amžinai, tik ne taip amžinai, kaip sakei ir sakiau, kad jaučiam. Sunku gal šiek tiek, mano sesutė sakė, kad dėl to, kad esu bjaurus padriūkštis, su krūva užgaidų ir čia tik kartas, kai negavau, ko noriu ir liūdna ne dėl to, kad kažkas širdutę drasko, o vaikiškai, kaip tada, kai negauni kaimynės lėlės. Visada mėgau užmerkti akis prieš realybę, bet turbūt nebeišeis, kai ji tokia akivaizdi ir man nebereikia niekur žiūrėti, nes viduje nutrūko, sudužo, skilo tas jausmas, kurį tiek laiko jaučiau tau, mažiuk,nors turbūt tavęs taip niekada jau nebevadinsiu ir neturėsiu, tik gal kartais bučiuosiu tave jos lūpom...Gal kada nors bučiuos ir mane tavo lūpom - mylinčiom lūpom kitas ir mano mylimas žmogus, o aš būsiu jo ir nei kruopelės tavo. Įdomu ar tave pamačius vis dar nekęsiu?Ar būsiu abejinga?Pažiūrėsim greitai

Kas atsitinka pasiekus kritinį tašką ir kas yra emocinis maksimumas?Tikriausiai man tai būtų sugebėjimas patylėti, ne, ištylėti visą dieną, nepasakius nei vienam padarui, nei vienos minties, nes tada turbūt mano apvali gyvenimo deformuota galva sprogtų arba klausyčiausi pati savęs... Keista, bet apgaulingai žongliruodama žodžiais kartais pati imu ir susipainioju, kaip pasišiaušęs piktas kačiukas tarp siūlų, tik bėda, kad pasislėpus už garsų, nebesusigaudau prasmėje. Dvi verčiančios gyventi jėgos: mintis ir jausmas, turbūt dar prieš tai, kai gimiau pradėjo ginčytis, dabar, apėmėm toks jausmas, kad jie nebekenčia vienas kito, užsidarė savyje, pasislėpė vienas ir neberodo emocijų ir stengiasi apspjauti, įkasti, įpjauti, sužeisti, nuskriausti vienas kito. Man atrodo jie išsiskyrė, kaip ir mano tėvai, nors dar gyvena kartu... Tik dabar aš likau įrankis, valdomas to, kas stipresnis: šiandien jausmo, rytoj gal sveikos nuovokos, gaila, kad nebesusigaudau, kada kieno eilė. Gal taip irgeriau, kai nesupranti. Pradėsiu nebekreipti dėmesio, o gal jau ir dabar taip elgiuosi, todėl esu tokia abejinga, nors buvo sunku tokia tapti...Norėčiau pravirkti, bet neišeina, o kodėl nežinau. Sakė, asmenybės izoliacijos kompleksas. Tik kažkodėl nesijaučiu komplikuota ir tiesa pasakius, nesijaučiu išvis jokia...?

Ir jeigu kada norspradėsiu galvoti, savo suaugusio žmogaus kauke, pažadink mane, kad netapčiau vaikštančiu objekyvumu, kuris mato lojantį keturkojį daiktą, išgirdęs žodį šuo. Iškrisdama iš savo profesijos konteksto spaudausi, nes nesvarbu, ir taip pamau klimpstu, o naivumas apsikabinęs kažkur tarp pirmo ir antro mokyklinio stalčiaus įsispraudusį badaujantį mano atvirumą, per silpnas, kad ištrauktų iš tos dvokiančios realybės pelkės. Gali žiūrėti kaip į mažą užsispyrusią princesę, kuri ožiuodamasi kartoja: "Nenooriu, nenoriu, nenoriu" arba kartais užsimano tapti plunksnele, kaip tam pasenusiam rusiškam "multike", tik nedrįsk įžeidinėti, vadindamas ledo karaliene, kokia aš tau moteris? Beprasmiškas teatras, kurį režisuoju specialiai tokiems, kaip tu - vyrams, besitikintiems, kad moteris bus: namie gera mama, pobūvyje - aukštuomenės dama, o lovoje - paleistuvė, trys viename, kaip iš reklamos. O man vietos nebelieka, nes visi tikisi kažko kiti, o aš noriu kaip visada - per daug...

Susiformuoja įdomus reiškinys. Jus traukia vieną prie kito it magnetas. Bet vos tik susijungiate, įvyksta atbulinė reakcija ir jūs „atšokate“ vienas nuo kito, lyg sviedinys nuo sienos. Kaip sakoma: kartu – ankšta, atskirai – nuobodu.

Dažniausiai jie yra estetai, linkę į nesaikingumą. Pasąmonėje jie mano, kad tikroji laimė – kančios. O sąmoningai jie, kaip ir kiti žmonės, akivaizdžiai siekia laimės bei gerovės.

(istrauka is straipsnio, tik taip kaip a matau, isvirkscia puse)

Aš pasinaudosiu malonumais. Išgeriu tą prakeiktą taurę iki galo. O amžinybėje liks tik panaudoti prezervatyvai ir skanaus maisto pakuotės. Taip tam pasauliui ir reikia.

Gal ir tavo tiesa. Galbūt nemokantiems rasti, geriau net nesivelti į ieškojimo labirintus?

Maniau, štai, tu ir atsiskleidei -depresija sugrįžo.Bet ne, pakėlusi ašarotas akis į mane, pasakei, kad aš tau menu baisią praeitį, kurią tu vis stengiesi pamiršti. Suprask, bijai grįžti į save, o aš tarsi tempiu į išvirkščiąją laimės pusę.

Tiek tos laimės, jei bijai, kad numarinsi ją praeitimi. Pagaliau supratau tavo taktiką, pasikeitimo manevrą.

Rodos kakokia ypatinga turetu buti ir parasyti tike daug galima butu, bet kam tie verkslenimai,kad meile neegzistuoja ar blevyzgojimai apie praejusia? Viena fraze uzstrigo gerklej: "Buti abejingu - matyti zmogu kaip daikta: kede ar stala." Dziaugiuosi taip galedama tau pasakyti

fOrma II
Algirdas Javtokas
2006 sausio mėn. 16 d. 18:13

simbolių kalba prabyla simboliais nutildanti lietaus rasa raudono kraujo pašvaistėmis žudo vienetus kitomis rankomis pamatytą pasaulį ar jo vaizdą iškonstruotame ežero dugne jų akys sutinka viena kitos nematydamos jausdamos ir pavargusios nenutildoma tyla smegenų garsais sugrąžina pajuoką stengdamasi apčiuopti nuo rankų pasislėpusias odos skiautes

kraujo labirintuose kruvinos mintys čiulpia organais pavirtusią gyvenimo žaliavą atskildamas ir susiliedamas išsprūdusio žodžio veidmainiškumas ne kaukė ne paveikslas ne pieštas bet tampantis akimis sukurto sakinio blogis kopijuoja save savyje kitus kitais ryškios spalvos ir šokis dviems atliekamas vieneto vieno vieneto dviejuose veidrodžiuose sunkiais rėmais tyla atpasakoja savo kalbą negalėdama tylėti kituose kurie kalba daug daug pasako per tyliai kad nesuprastum nieko arba daugiau nieko
negalėtum pasakyti rodydamasis sapnuose veidais nepanašiais į tuos televizoriaus ekranuose didelėse aikštėse su daug kolonų ir nuostabiais kvapais širdies balsas virsta dūžiais stipriai lėtėjančiais ties posūkiu į sustojimą mes kalbamės apie save savimi pasitenkinančiais žodžiais plyšta ritminės pulsacijos ar glamonės monitoriaus gelmėje išsiliejančios bangų mūša tonizuojančiame dušo burbule lūpos išsipučia ir sprogsta dingstamumo dinamikoje

jos ir jie mūsų veidais prašo paskolinti kitai nakčiai kitais tikslais mes sukeičiame vaidybą su ja pačia todėl kažkam ima trūkti oro ir trupučio dvejonės kad uždusčiau laidojamas virš duobės po dešine nuo skaitytojo bibliotekoje tarp elektroniniais signalais virtusių antrinių formų dejonės ir pastabos apie jas virsta sakiniais paskolintais algirdui

tiksliau algirdas javtokas kaip išgalvotas personažas ima juoktis eilučių bedugnėse kažkas atsisuka į objektą kurio nykimas tirpstančiame suvokime apie žvaigždes ir lietų jose aš tik pasitikslinu ir ji pašaukia vardu jį akimirkoje kurioje nebuvo mūsų su tavim kartu nebuvo ir jų bet jie kentėjo tai verčia sugrįžti pasitenkinus iš naujo ir išeiti pasigražinus dideliais simboliais bet galinga jų aritmetika įtikina pradėti viską nuo pradžių sunaikinant viską dar kartą mes mėtomės peiliais ir degtukais

gal sklidinais žodžiais išvedžiotais po tuščią kambarį jausmais kurių konservuotas santykis išlieka nesikeisdamas veidu su kitomis kaukėmis tik paryškindamas vidinį makiažo sluoksnį po storais raidžių patalais ji paklausia ar žvaigždėse lyja jis tyli nes žino atsakymą kuris išduoda paslaptį jos nebuvimą tyloje kai rėkianti kraujotaka nepaliaujamai trykšta laiko fontanuose nes ji myli jį mirštant savyje kai gatvėse šalia skaičiais sustojusių rodyklių paliekamas laikas

ir jo atsakymas kaustančioje žvilgsnio nuojautoje ji bėga baimės koridoriais į šaltyje pražystančias orchidėjas matydama save dviejuose veidrodžiuose kurie reikšmingai susižvalgo nesidulkindami tik laukia įtampos skersvėjų raudonose lūpose nusileidžia mėnulio įprasminta žvaigždė ar gėlė ornamentuose tarp saugių sienų ir švelnių rankų pjaustančių save į skardžiame gėlių juoke užsimerkiančias mėnulio akis

mes matome ir girdime atsakymą kai žvaigždėse ima lyti elektra pažadina pūvančių kūnų geismą išeiname iš savęs ieškodami tavo aprašymo su paveikslėliais ir instrukcijomis susibadžiusia amžina kasdienybe ji paklausia kodėl jis miršta ir ryškiai raudonoje šypsenoje supjaustytos žvaigždės ima lyti mėsa

no b moll

Begalybiu begalybe