užsikimšau burną tikrove

Keista, nyku, nuobodu...Dėlioju galvoj nepažįstamas mintis ir trokštu, negaliu atsigerti. Užkaltam karste guliu jau pora dienų iš eilės,o saulė niekaip nenusileidžia ir baigiu užsikalti praėjusiam jausme, pamiršusi ateitį klaidžioju minčių koridoriais, tarp savęs , jos ir jos...Gal gali duoti man patarimą, ne žiurkių kraujo negersiu, mėgstu žudyt rafinuotai: žongliruoti, žaisti, kankinti, kol skausmas užvaldo ir mirštu pati - palengva, nespalvotai prisikeliu vėl, kai tamsa pasišaukia, apsigaunu save prailgindama blakstienas, skraidžioju mirksinčiam fone dirbtinėmis šypsenomis, metalinėmis detalėmis, blizgu, blizgu... Apsimetu, mojuoju, rodau tau liežuvį, mirkčioju ir užsimerkiu, kartoju, repetuoju, sugrįžtu, akimirką alsuoju, vėl sustingdau pamestą artumą, sekundė trunka per ilgai įrėmindama tik kvailą viltį, nenorą, užgaidą, sapnuotą atbulyn. Nudvėsė, aš kartu, izoliacija, pasislėpiau akių kampučiuose ir išsibarsčiau pykdama, žeisdama, nekęsdama, bet dar tiksėdama, rytoj. Draskau pati save, kad nepamesčiau praeities šešėlių, privertusių išduoti gyvenimą, realybę, tiesas, garbinti laikinumą, meluoti sau apie dangų, orą, pasaulį, prisotinti kraują deguonim, degimu, euforija, paklydimais, prieštaraujant atsitiktiniais apsikabinimais įrodinėti meilę, dabar pavargau, užsimerkus puošniam sarkofage užsimūrijau piramidėj, rydama nuodingas dulkes iš sfinksų letenų eksperimentuoju, kiek laiko prireiks, kol pasmaugsiu save abejingumu ir užsibarikadavus tarp m ir n nustosiu klykti. Vistiek niekas į svečius neateis, o ieškojimai baigės.