hmzzz, viena karta perskaityti neuzteko

fOrma II
Algirdas Javtokas
2006 sausio mėn. 16 d. 18:13

simbolių kalba prabyla simboliais nutildanti lietaus rasa raudono kraujo pašvaistėmis žudo vienetus kitomis rankomis pamatytą pasaulį ar jo vaizdą iškonstruotame ežero dugne jų akys sutinka viena kitos nematydamos jausdamos ir pavargusios nenutildoma tyla smegenų garsais sugrąžina pajuoką stengdamasi apčiuopti nuo rankų pasislėpusias odos skiautes

kraujo labirintuose kruvinos mintys čiulpia organais pavirtusią gyvenimo žaliavą atskildamas ir susiliedamas išsprūdusio žodžio veidmainiškumas ne kaukė ne paveikslas ne pieštas bet tampantis akimis sukurto sakinio blogis kopijuoja save savyje kitus kitais ryškios spalvos ir šokis dviems atliekamas vieneto vieno vieneto dviejuose veidrodžiuose sunkiais rėmais tyla atpasakoja savo kalbą negalėdama tylėti kituose kurie kalba daug daug pasako per tyliai kad nesuprastum nieko arba daugiau nieko
negalėtum pasakyti rodydamasis sapnuose veidais nepanašiais į tuos televizoriaus ekranuose didelėse aikštėse su daug kolonų ir nuostabiais kvapais širdies balsas virsta dūžiais stipriai lėtėjančiais ties posūkiu į sustojimą mes kalbamės apie save savimi pasitenkinančiais žodžiais plyšta ritminės pulsacijos ar glamonės monitoriaus gelmėje išsiliejančios bangų mūša tonizuojančiame dušo burbule lūpos išsipučia ir sprogsta dingstamumo dinamikoje

jos ir jie mūsų veidais prašo paskolinti kitai nakčiai kitais tikslais mes sukeičiame vaidybą su ja pačia todėl kažkam ima trūkti oro ir trupučio dvejonės kad uždusčiau laidojamas virš duobės po dešine nuo skaitytojo bibliotekoje tarp elektroniniais signalais virtusių antrinių formų dejonės ir pastabos apie jas virsta sakiniais paskolintais algirdui

tiksliau algirdas javtokas kaip išgalvotas personažas ima juoktis eilučių bedugnėse kažkas atsisuka į objektą kurio nykimas tirpstančiame suvokime apie žvaigždes ir lietų jose aš tik pasitikslinu ir ji pašaukia vardu jį akimirkoje kurioje nebuvo mūsų su tavim kartu nebuvo ir jų bet jie kentėjo tai verčia sugrįžti pasitenkinus iš naujo ir išeiti pasigražinus dideliais simboliais bet galinga jų aritmetika įtikina pradėti viską nuo pradžių sunaikinant viską dar kartą mes mėtomės peiliais ir degtukais

gal sklidinais žodžiais išvedžiotais po tuščią kambarį jausmais kurių konservuotas santykis išlieka nesikeisdamas veidu su kitomis kaukėmis tik paryškindamas vidinį makiažo sluoksnį po storais raidžių patalais ji paklausia ar žvaigždėse lyja jis tyli nes žino atsakymą kuris išduoda paslaptį jos nebuvimą tyloje kai rėkianti kraujotaka nepaliaujamai trykšta laiko fontanuose nes ji myli jį mirštant savyje kai gatvėse šalia skaičiais sustojusių rodyklių paliekamas laikas

ir jo atsakymas kaustančioje žvilgsnio nuojautoje ji bėga baimės koridoriais į šaltyje pražystančias orchidėjas matydama save dviejuose veidrodžiuose kurie reikšmingai susižvalgo nesidulkindami tik laukia įtampos skersvėjų raudonose lūpose nusileidžia mėnulio įprasminta žvaigždė ar gėlė ornamentuose tarp saugių sienų ir švelnių rankų pjaustančių save į skardžiame gėlių juoke užsimerkiančias mėnulio akis

mes matome ir girdime atsakymą kai žvaigždėse ima lyti elektra pažadina pūvančių kūnų geismą išeiname iš savęs ieškodami tavo aprašymo su paveikslėliais ir instrukcijomis susibadžiusia amžina kasdienybe ji paklausia kodėl jis miršta ir ryškiai raudonoje šypsenoje supjaustytos žvaigždės ima lyti mėsa

no b moll