pusę keturių po beprasmio skambučio

Kas atsitinka pasiekus kritinį tašką ir kas yra emocinis maksimumas?Tikriausiai man tai būtų sugebėjimas patylėti, ne, ištylėti visą dieną, nepasakius nei vienam padarui, nei vienos minties, nes tada turbūt mano apvali gyvenimo deformuota galva sprogtų arba klausyčiausi pati savęs... Keista, bet apgaulingai žongliruodama žodžiais kartais pati imu ir susipainioju, kaip pasišiaušęs piktas kačiukas tarp siūlų, tik bėda, kad pasislėpus už garsų, nebesusigaudau prasmėje. Dvi verčiančios gyventi jėgos: mintis ir jausmas, turbūt dar prieš tai, kai gimiau pradėjo ginčytis, dabar, apėmėm toks jausmas, kad jie nebekenčia vienas kito, užsidarė savyje, pasislėpė vienas ir neberodo emocijų ir stengiasi apspjauti, įkasti, įpjauti, sužeisti, nuskriausti vienas kito. Man atrodo jie išsiskyrė, kaip ir mano tėvai, nors dar gyvena kartu... Tik dabar aš likau įrankis, valdomas to, kas stipresnis: šiandien jausmo, rytoj gal sveikos nuovokos, gaila, kad nebesusigaudau, kada kieno eilė. Gal taip irgeriau, kai nesupranti. Pradėsiu nebekreipti dėmesio, o gal jau ir dabar taip elgiuosi, todėl esu tokia abejinga, nors buvo sunku tokia tapti...Norėčiau pravirkti, bet neišeina, o kodėl nežinau. Sakė, asmenybės izoliacijos kompleksas. Tik kažkodėl nesijaučiu komplikuota ir tiesa pasakius, nesijaučiu išvis jokia...?