kasdien

Ir jeigu kada norspradėsiu galvoti, savo suaugusio žmogaus kauke, pažadink mane, kad netapčiau vaikštančiu objekyvumu, kuris mato lojantį keturkojį daiktą, išgirdęs žodį šuo. Iškrisdama iš savo profesijos konteksto spaudausi, nes nesvarbu, ir taip pamau klimpstu, o naivumas apsikabinęs kažkur tarp pirmo ir antro mokyklinio stalčiaus įsispraudusį badaujantį mano atvirumą, per silpnas, kad ištrauktų iš tos dvokiančios realybės pelkės. Gali žiūrėti kaip į mažą užsispyrusią princesę, kuri ožiuodamasi kartoja: "Nenooriu, nenoriu, nenoriu" arba kartais užsimano tapti plunksnele, kaip tam pasenusiam rusiškam "multike", tik nedrįsk įžeidinėti, vadindamas ledo karaliene, kokia aš tau moteris? Beprasmiškas teatras, kurį režisuoju specialiai tokiems, kaip tu - vyrams, besitikintiems, kad moteris bus: namie gera mama, pobūvyje - aukštuomenės dama, o lovoje - paleistuvė, trys viename, kaip iš reklamos. O man vietos nebelieka, nes visi tikisi kažko kiti, o aš noriu kaip visada - per daug...