Finalas

Ištatuiravai mano sielą nepažįstama savo kalba naktį,
Įlipęs pro neužlopytą žaizdą prisiminimuose,
Apsikabinęs gėlėtą keršto troškimą užkasei devyngalvį slibiną,
Pavirtęs tamsos juodvarniu sukapojai antklodę į milijoną
Jausmų lašų ir išgėrei mano troškulį vyšnių kauliukais
Apmėtydamas išbučiuotą ilgesio šešėlį.

- Iš vakar į šiandien -

Sulaužei vaikystę ir prikibdei porą beverčių instinktų
Prie muilo burbulų šampano iliuzijoje tarp įsmigusios meilės,
Išlankstei begalybės kaliausę ir pastatei karo lauko pabaigoje
Prie juodai baltos pikų damos ant egzistavimo staliuko
Iš nublukusios žmogaus suvokimo materijos.

- Iš šiandien į vakar -

Paleistas susivėlęs išdidumas įšliaužia po oda
Kramtydamas atvirumo liekanas tavo lūpomis nuodija
Miegančią už septynių jūrų mergaitišką pasaką
Priversdamas raudonais rožių žiedlapiais skandinti
Tave skausmo pelkėj apgavystės rūku.
___________________________________

Laimėsiu arba mirsiu (tik skirtumas koksai?)