Tas pasidavimo jausmas rašyti...
Lyg noras didis išsakyti!..
Ak, tas ego... Ką? Kokio velnio aš čia? Gerai, rutuliojant, ridenant...tfu, vystant mintį arba tiesiog kalbant toliau, pasidavimas tenkinimo jausmui - bandymas pasitenkinti. Taigi tik bandymas. O bandymas - tai viso labo žingsnis troškimų kryptimi. Pakėlei koją...kaip šuo...hi hi...na, ne! Taigi pasiruošei žengti tą žingsnį ir čia supranti, kad kol vėl pastatai galūnę ant tvirto pagrindo, apninka visokių po-troškių, o tiksliau, prieš-troškių (aišku, jei būtų toks žodis), kurie, žalčiai, ir gadina visą reikalą. Kokį? Na, kiekvienam savo...
Galutinis suvokimas (jei jis iš viso ateina) - ne kiekvienas pasitenkinimas yra įsiteikimas savo (realiems) norams.

P.S. Pravartu būtų išsiaiškinti, kas iš tikrųjų yra realus noras. Pastarąjį dalyką apskritai sudėtinga suvokti. Beje, kas išvis sugalvojo tą sinonimą suabsoliutinimui apibūdinti, tarsi apskritas sprendimo būdas galėtų padėti. Juk dar niekas nebandė išilginio varianto. Ar bandė?...