Tolimas kraštas

Tolimas tolimas kraštas... Tiksliau, žemės lopinėlis. Galėtų būti negyvenama sala. Neblogai. Negyvenama sala atspindėtų slapčiausias mano sielos kerteles. Mano troškimą pabėgti.
Ten, kur tuščia nuo žmonių. Ten, kur su žiburiu nerastum technologijos stebuklų. Ten, kur vien gamta. Ir dar nežinia kas.
Nebaugu dabar greičiausiai dėl to, jog sėdžiu namie soti ir rami. Sėdžiu taip vadinamosios civilizacijos apsupty. Smegenis nepaliaujamai krušančių minčių bei artimųjų šurmuly. Išmaniųjų telefonų, kompiuterių, planšečių priklausomybės gniaužtuose.
Kas vyksta su manimi? Veikiausiai negalėsiu kaltės suversti visus pastaruoju metu  įkalinusiam karantinui?
Nesuprantu. O gal ir ne itin gilinuosi. Tik žinau, jog neprošal būtų užsimaskuoti žalioje, egzotiškų augalų lapijoje. Pajausti visagalės gamtos paslėpsnius, atveriančius vaizdų, garsų, kvapų paslaptis.
Tobulam įsijautimui geriausia būtų tapti tenykštės gamtos dalimi. Tarkim, vėju, kedenančiu masyvias palmių vėduokles. Arba netikėtai užgriuvusios liūties lašu, slystančiu neregėto augalo paviršiumi. Naktinės faunos ląstele, įsiliejančia į bauginančią ir kartu užburiančią įvairiausių gyvių sutartinių tėkmę. Arba dulkele iš nepažįstamų, svaiginančių kvapų jūros. Dar galbūt aušros potėpiu bei besibaigiančios dienos smulkiausiais trupiniais.
Pasklisčiau tame pasakiškame žemės lopinėlyje vidury bekraščio vandenyno. Jis atstotų sieną, atitveriančią naująjį pasaulį nuo senojo, šįkart tapusio tolimu tolimu kraštu. Todėl mano namai nuo šiol – sala su neįtikėtino žydrumo pakrante.
STOP!
Ar aš išties viso to geidžiu? Palikti įprastus namus ir tapti gamtos, kurios nė nepažįstu, dalimi? Nieko juk neišmanau apie džiungles. Nežinau nei vieno salos paukščio. Nepažįstu floros, faunos. Neįsivaizduoju, kokia dienos temperatūra. Nenutuokiu, kokios būna naktys. Ar saulėlydis toks pat kaip Palangoje? Beje, ir Palangoje aš jo nemačiau. Gėrėjausi tik butaforija – kitų, buvusių prie jūros besileidžiančios saulės fone, žmonių nuotraukomis.
Aš nieko nežinau. Taigi tvirtai teigti, jog man patiktų saloje, deja, negaliu.
Gerai, kad bent pasvajoti galima! Kad ir apie gigantišką margaspalvį sparnuotį, kurio pavadinimas man ne tiek ir svarbus.
O jei tai būtų sapnas – labiau žavėtų pati galimybė virsti bet kuo. Tuomet džiunglių pavojai su visais nežinomaisiais išsisklaidytų tartum dūmas.   

2020 m. gegužės 18 d.