Ant stalo puikavosi garuojantis kavos puodelis. Netoliese voliojosi cigaretė, kurią ji ketino surūkyti tuoj po kavos arba ją įpusėjusi. Tai buvo ta diena, kai likusi viena, Monė galėjo daryti, ką tinkama. Tačiau kaip ir ankstesniais atvejais paliko tą pačią poilsio programą: kavos puodelis, cigaretė. Ir filmas. Dar galvojo greitosiomis pasigaminti ką nors kramtomo. O tada – tuc tuc, vakarėlis lai prasideda! Kas kartą tokiomis dienomis Monė prisiekinėja sau užsiimti kuo nors rimtu – kambarių tvarkymu, rašymu ar knygos paskaitymu, tačiau kai vyras su vaikais užveria buto duris, atsisveikinusi su šeima, ji tarsi nuleidžia rankas. Ką veikti? Kaip ir nieko nesinori iš to, kas buvo numatyta. Belieka... kavos puodelis, cigaretė, filmas.
Potraukį kavai moteris atrado gal nuo trylikos metų. Tuomet kokios tik neišragavao: su pienu, grietinėle. Be pieno, be grietinėlės. Tikrą ir „instant coffee“. Dabar su avižų grietinėle. Ir visuomet su cukrumi. Net dabar, įžengusi į penktą dešimtį, Monė nė nemanė ateiti į protą ir sveikatos sumetimais, ką, beje, jau seniai padarė jos vyras, atsisakyti cukraus bent jau kavoje. Nedėdavo jo tik, kai turėdavo „prie kavos“. Tai būdavo saldainis, dažniausiai, deja, ne vienas. Šokolado gabalėlis, o jei jau visai nekukliai kalbant, tai neretai ir visas šimtgramis. Ar bandelė, kuri jei būdavo nepakankamai saldi, gėrimą vis gi tekdavo pacukrinti. Cukraus perteklius jai keldavo asociacijas su „baltąja mirtimi“ – tik sužinojusi naująjį vardą, beveik visada išgirsta jį galvoje, kai tik ranka tiesdavosi cukrinės link. Kartais Monė jausdavo netgi sunkumą, negerumą savyje, kurį, šventai tikėdama, priskirdavo per dideliam cukraus kiekiui. Ir vis tik atsisakyti jo nelabai norėjo. Kalbant apie kavą, ne tiek daug jos būdavo išgeriama. Du, daugiausiai trys, puodeliai į dieną. Tačiau gėrimas turėjo būti gana stiprus – du kupini specialūs kavai kaušeliai. Na, bent jau Monei tai atrodė stipru.
Rūkymas į moters gyvenimą pateko, galima sakyti, atsitiktinai (kad ir kaip šios minties dabar nepalaikytų „gyvenime atsitiktinumų nebūna“ šalininkai). Nebūtų buvę to, nebūtų ir cigarečių. Bet tai turbūt ne kas kita ir bus, kaip įrodymas to, jog gyvenime atsitiktinumų.... bla bla bla... Niekada lig tol neturėjusi noro nei smalsumo užtraukti dūmo, perkopusi trečią dešimtį (berods, 33 m.) ji tai padarė dėl to, jog žalingu įpročiu mėgavosi jos meilužis (žmogus, su kuriuo visa ką bendra ji vadino tai). Rūkymas nesibaigė bandymu. Nors kaustė baimė ir nebuvo itin skanu, ji tęsė cigarečių „degustavimą“. Tik vėliau tai darė jau dėl sąžinės priekaištų, kurie grauždavo – juk buvo apgaudinėjimas vyras. Dar vėliau – tam, kad primintų jį, meilužį, ypač šiąjam dingus ilgesniam laikui (o tokiu ji laikė net mėnesio trukmės). Ir vis tik pamažu pamiršdavo rūkymą kaip ritualą ar nervų raminimo priemonę. Meilužį, priešingai. Tiksliau, galėjo be jo, tačiau ne be minčių apie jį. Tos mintys, laimei, baisiai nekankino, tad rūkymo ji atsisakydavo. Bet vos tik meilužis „apsireiškia“, prasideda pasaka be galo.
Na, o kinas, kinas. Jis sustiprindavo įspūdį, kai Monė žinodavo, kad tai bus susieta su rūkymu. Filmus mėgo įvairaus žanro. Galėjo žiūrėti komedijas, stiprių asmenybių istorijas, vingrius detektyvus bei siaubo pasakaites. Pastarosios užėmė ypatingą vietą jau nuo paauglystės. Gal dėl juslių kutenimo. Arba tiesiog dėl galimybės bent trumpam „iškristi“ iš kasdienybės, patirti jei ne antplūdį, tai bent lašelį adrenalino. Filmai buvo skirti pramogai. Moteris troško, jog jie būtų kažkas daugiau. Tarkim, penas rašymui. Rašymui, kurį ji mėgo (o gal daugiau pačią mintį apie rašymą), bet kartu ir bijojo. Jautėsi lendanti ne į savo daržą. Jautėsi beviltiška grafomanė, dar tiksliau, tiesiog beviltiška... nes jei bent būtų grafomanė, iš šio lygmens būtų turėjusi galimybę kada nors „išaugti“, na, o jei nesi lygyje... jokiame, tai belieka... Nors kita vertus, kartą kai ką, ką ji įvardino esė, ji sukūrė – remdamasi pusiau filmo siužetu, pusiau nuotrupomis sapno, kurį regėjo užsnūdusi prie filmo. Kaip sakoma, „I to xleb. “ Tokiomis akimirkomis pasijusdavo kažką galinti, kažkas esanti, kažko verta... Tokio jausmo ir bent menkučio savivertės krebžtelėjimo jai ypač trūko pastaruoju metu...
Kava išgerta. Cigaretė viena kita surūkyta. Filmas irgi baigėsi. Gyvenimas tuo tarpu tuo nesibaigia. Išsikvepia tik dar viena diena. Vakarop pasigirs sugužėjusios šeimynos šurmulys. Išsibarstys paskutiniai apmąstymai, kurie bent trumpam aktyvavo itin svarbų mygtuką kiekvieno gyvenime. Mygtuką, kuriam tiktų pavadinimas „Pabūt su savimi“.