Kas būtų, jei...

Kas būtų, jei kas padovanotų rojalį?


Rojalis tau visad siejosi su prabanga. Intelekto demonstravimu. Ir su atsakomybe šio gremėzdiško, tačiau prašmatnaus, instrumento atžvilgiu. Turėdamas tokį daiktą namuose, tu tiesiog privalai užmegzti ryšį. Nieko nebus, jei tik valysi nuo jo dulkes. Santykiui prireiks švelnaus pirštų lytėjimo. Taigi tu įsipareigoji prakalbinti rojalį. Patikėk, jis neabejotinai virptels, kai tu prisiliesi prie jo. Net jei tik iš buitinių paskatų. Pajutę glostymą baltai juodi klavišai nuaidės prašymu draugauti su jais. Su visais. Su kiekvienu iš jų. Pamažu. Lėtai. Greičiau. O maldaudami tempo – dar greičiau. Tavo pirštai neatsispirs lytėjimui dar ir dar.
Prakalbus instrumentui, tu nebeapsiribosi vien dulkių šluostymu. Tu taip pat trokši šio to daugiau. Tu ryšies mokytis. Mokytis daug ir ilgai. Kasdien. Taip tu studijuosi širdies kalbą. Tuomet tu pamilsi rojalį. O jis pamils tave. Iš jus siejančio  ryšio gims melodija. Tai bus vienintelis ir mylimiausias bendras judviejų vaisius. Jis kasdien augs ir stiprės. Kaip meilė. Kaip Meilė!
Rojalis įpareigoja. Meilė įpareigoja. Kvėpuodami tuo pačiu, susiliejate širdimis ir virstate vienu organizmu. Gyvu vienas kitą papildančiu instrumentu. Tu ir jis, rojalis, kuriam glostymas iš buitinių paskatų pamažu virsta prisiminimu. Dabar jis gyvas dėka tavęs. Dabar tu atradai jo sielą. Dabar jūs kartu grojate Meilės dainą. Abipusis jausmas toks stiprus, jog veržiasi pro atvertą langą, nešiojasi gabalėliais. Po laukus. Pievas. Miškus. Barstosi trupiniais po žemę. Dryksta dangaus skliaute... Nesijaudink - tam, ką sukūrėte, nelemta taip lengvai išnykti. Žemė ir dangus sugers judviejų Meilę kaip gyvybės syvus. Ir dar paprašys. Todėl tau ir rojaliui nėra ko nerimauti. Juk tai, ką iškrečia pro atvertą langą įsisukęs vagišius vėjas, yra pati didžiausia paslauga judviem.

2016