Rašyk
Eilės (72037)
Fantastika (2158)
Esė (1685)
Proza (10318)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kaskart laukdama nenustygstu vietoje (šįkart stotelėje), perkeltine prasme, kai oro sąlygos pakankamai komfortiškos. Ir tiesiogine, kai vėjuota, žvarbu. Kaip šiandien. Rankoje šiureno besiplaikstantis maišelis su konditerijos gaminiu. Atsilaužiau gabalėlį nuo kažko, panašaus į sausainio-bandelės hibrido (vėliau sužinojau, jog tai saldžios grūdinės lazdelės) ir, stypčiodama netoli laukimo būdelės, žvilgčiojau, kada gi sužmėžuos man reikalingo maršruto numerėlis.  Tolumoje įžvelgiu ketvirtą. Ne... Po to dvidešimt devintą. Vėl ne tas... dar kažkelintas, nebepamenu, koks – irgi netiko. Pagaliau dvidešimt ketvirtas! Ne sausakimšas, bet ir ne pustuštis kaip man patinka. Lūkuriuoju ties atsivėrusiomis durimis, užleisdama prieš save vieną kitą keleivį. Įlipusi galų gale pati, idedu talonėlį, kurį jau laikiau paruošusį, į komposterį, spusteliu ir... O, velnias, iš apačios prisignybu pirštą (grįžusi namo apžiūriu, bet pirštas atrodo kaip niekur nieko). Tai manęs, kad ir kaip keista bebūtų, nesunervina dėl malonaus užplaukusio debesėlio po kūrybinio rašymo seminaro.
Akimis klaidžioju ieškodama kur klestelėti. Deja, ne kokios perspektyvos. Tiek to – juk esu pakilios, netgi, sakyčiau, euforiškos, nuotaikos. Nepavargusi. Ir net be pirštus veržiančių, nutįsusių „Maximos“ ir „Rimi“ maišelių su įvairiausiais šeimai būtinais (ir nelabai) pirkiniais.
Vietos atsisėsti, pasirodo, nelikę ne man vienai.
Dėbsoti į nieko įdomaus nežadančius (ech, tas išankstinis nusistatymas) pro šalį plaukiančius didesnių ir mažesnių krautuvėlių, prekybcentrių, niaurių daugiabučių, kažkodėl supanašėjusių vienas į kitą praeivių, straksinčių šunėkų, vaizdus – noras ne per didžiausias. Tad nejučia imuosi keleivių tyrinėjimo. Pirmiausia akis užkliūna už neypatingai aukšto, tačiau ne kresno, sakyčiau, liesoko, kūno sudėjimo, vaikino. Žinia, ties kuo paprastai apsistoja stebinčiojo (šiuo atveju mano) žvilgsnis, yra tiriamojo veidas. Ši vyruko kūno dalis nestokojo puošmenų. Tikriausiai dėl auskariukų, vėrinukų, viniukų, stirkančių iš lūpų, ausų, virš antakio aš ir įsisiurbiau į veidą, priklausiusį žmogui, su kuriuo likimas lėmė laikytis to paties vamzdžio su komposteriu. Mano ranka auksčiau, pirsingo mėgėjo – žemiau. Būdama taip arti, „face to face“, pagalvojau, gaila, jog ne vasara, netgi ne įsibėgėjęs pavasaris – kitaip ir aš būčiau demonstravusi savo grožybę  - tatuiruotę ant kairės rankos riešo. Gal tuomet šio priešais save įsistebeilėjusio vyruko akyse švysteltų šioks toks susidomėjimas. Bent kažkoks. Nebūtiną ką nors sakyti. Būtų įdomu tiesiog sugauti jo trumpai mestelėtą žvilgsnį. Kažin, ar spėčiau tai pastebėti? Nagi, gal nors akies krašteliu pažiūrėsi į mane? Kiek galiu į tave spoksoti! Beje, vyruko likusi išvaizda taip pat išsiskyrė: „skandinaviškoji“ barzdelė, skarelė po kaklu, paltas – viskas, kaip pridera į ekstraordinarumą linkusiam žmogui. Ne taip kaip man, vien su savo „tatoo“.
Žmonės vis lipo -  į autobusą ir iš jo – irgi kaip pridera, tik šįkart transporto priemonei. Atsivėrus durims plūsteldavo vėsaus oro gūsis. Vienu tarpu pajutau ne tik iš išorės apėmusią gaivą. Kažkas dvokė. Uosle bandžiau „išskaityti“, kas ir kaip. Tarp kone vienas į kitą besitrinančių keleivių nesimatė nieko įtartino. Nepastebėjau nei „bomžų“, nei „garuojančių“ vakarykščiu ar šiandienos alkoholiu. Trypčiojančių prie durų sumažėjo, eilinį kartą autobusui stabtelėjus kažkokioje stotelėje. Vieta prie išėjimo atsilaisvino. Autobusas nuo kvapo taip pat. Ūžtelėjus naujai bangai, šalia manęs atsidūrė pusamžis vyras. Vamzdį apglėbusi ranka patraukė dėmesį. Pirštais. Susuktais podagros. Veikiausiai. Tarsi pajutusi žvilgsnį ranka nerimastingai pradėjo kaitalioti vietą – laikėsi tai virš komposterio, tai po juo. Išlipus madingajam vyrukui bei kitiems keleiviams kartu su juo erdvė autobuse prasiplėtė, ir ranka pasišalino. Dabar vyriškis stoviniavo kitoje vietoje, o aš pasislinkau arčiau lango.
Mergina raudonu paltu maigė išmanųjį ir nejučia šypsojosi. Mokyklinio amžiaus mergaitė, sėdėjusi kurį laiką autobuso priekyje, regis, tik dabar kai ką prisiminė.  Dėl sunkios, reikia manyti, kuprinės ji tiesiog nuslydo nuo kėdės ir, priartėjusi prie vairuotojo, pasiteiravo „pusinio“ talonėlio kainos. Paskui vėl užtūpė savo vietą. Pasirausė piniginėje, kurią neskubėdama išsitraukė iš kuprinės. Grįžo prie užsistiklinusio vairuotojo – įsigyti taip važiavimui neišvengiamą „leidimą“. Akį patraukė mergaitės striukė su širdelių ornamentu. Neseniai dukrai pirkau raudoną suknelę su tokiu pat motyvu. Jai taip dabar derėtų toji striukė. Suknelės dukra taip ir nepamėgo.
Neilgai trukus išlipau. Diena buvo gera. Kelionė autobusu baigėsi. Šiandien.
2016-11-25 10:41
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-25 10:41
Manda_la
Atsiprašau už tą "vamzdį su komposteriu" :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą