Visi mes buvome vaikai. Buvome maži, strazdanoti, rašaluoti, nubrozdintais keliais ir tumpomis kelnytėmis, nuoširdūs, linksmi ir patiklūs, mylintys gyvenimą ir negalvojantys apie ateitį. Dabar esame kostiumuoti, rimti, išdidūs ir arogantiški, žinantys savo vertę ir nemėgstantys, kai kas prieštarauja, žinome apie gyvenimą viską ir būtinai žinome daugiau už kitą ir nepakenčiame kai kas prieštarauja. O kas geriau? Ar nerūpestinga vaikystė ar dabartis? Kvailas klausimas, žinoma. Yra - kaip yra ir nieko tu čia nebepakeisi, nes ne mūsų valioje išlyginti raukšles, atsiradusias per ilgus metus, ne mūsų valioje padaryti taip, kad po pirties raukšlėtusi pirštų oda kaip Šarpėjaus veislės šunelis, ne mūsų valioje natūraliai išnaikinti žilę smilkinyje ir ne mūsų valioje susigrąžinti tuos išmėtytus ir pragyventus veltui metus....Bet mūsų valioje išlikti viduje vaikais....viduje kiekvieno iš mūsų vis dar gyvena mielas, rašaluotas, strazdanotas ir nubrozdintais keliais, trumpomis kelnytėmis vaikas, kurį dideli dideli suaugę dėdės ir tetos pastatė į kampą ir pamiršo....Nebūkite jam tokie žiaurūs, mieli dėdės ir tetos...Juk jis tik vaikas....