Vaikystės ruduo

Dažnai pagaunu save, prisimenantį vaikystę. Pastoviai besibarančius, tačiau jaunus tėvą ir motiną. Jaučiu jiems gailestį. Jie taip pat troško būti laimingi, o, gal būt ir pažino meilę, neapykantą, išdavystę ar beribį džiaugsmą. Be jų – nebūtų manęs. Prisimenu dar gyvus senelius. Gera būdavo vasara pas juos viešėti, basomis lakstyti lauke ir valgyti naminės duonos su pienu. Prisimenu save be rūpesčių. Siaubingai nenorintį eiti į muzikos mokyklą ir atžagariomis rankomis, paskubomis kraunantį į drobinį, motinos išsiuvinėtą maišelį, iki gyvo kaulo įgrisusias knygas ir sąsiuvinius su natomis. Tai buvo senai ir nesenai. Jaučiu tą vaikystės kvapą ir dabar, tokį realų, truputi panašų į gaivaus vėjo gūsį, dvelktelėjusį pro langą ir sumišusį su gėlių ir vabaliukų, šieno kupetos, šviežiai pjautos žolės, traškančio kaimiško pečiaus ir šulinio vandens kvapu. Ir tada viduje, šalia širdelės, tas  vėjo gūsis pažadina ir draugiškai pasisveikina su ten snaudusiu, o dabar jau besirąžančiu, skaniai ir garsiai žiovaujančiu, mano vėju Rudeniu. Jie apsikabina, glėbesčiuojasi džiaugsmingai ir klega, nekantriai pertraukdami vienas kitą ir pasakodami naujienas, kiekvienas iš savo pasaulio. Tapšnoja vienas kitą per petį ir negali atsidžiaugti susitikimu. Nuo jų triukšmo tuoj sukyla skersvėjis, o aš pajuntu geliančią rudeninę vėsą, slystelėjusią iki pačių kojų pirštų galiukų ir vėsinančią per vasarą gerokai įkaitusį kūną ir mintis.  Jau visai nubudęs ir  ką tik atsisveikinęs su savais keliais toliau nuskubėjusiu gaiviu vaikystės gūsiu, mano vėjas Rudenis, ilgai negalvojęs imasi darbo. Nuspalvina medžio lapus rudeniu ir nukloja šiugždančiais, rudeniniais lapais žemę....
  -Karrr, karrrr, -girdžiu tolumoje padėtimi visuomenėje besigiriančią varną.
  -Karrrrrrrrrrrrr, -paprieštarauja kita.
   Virš rudeniškai pasipuošusio medžio, danguje šviečia dar linksma, tačiau jau nebepajėgianti sušildyti visų norinčiųjų saulė.  Man gera, šalta ir liūdna. Net jaučiu neišvengiamos žiemos kvapą, tokį šaltą ir snieguotą, tik ji dar toli, ta žiema. Prieš tai bus ilgas, saulėtas, apraizgytas voratinkliais ir pilnas šešėlių ruduo. O nuo jo, toje vietoje, šalia širdelės, jausiu malonią ir liūdną vėsą.