Burbuliandija

Jei jau esame Burbulai, turime nugyventi gyvenimą kuo burbuliškiau ir spalvingiau. To Burbulų moko  jų pūtėjai visą jų gyvenimą, kuris Burbulams nėra ilgas, bet labai labai burbuliškas ir spalvingas. Svarbu naudoti kuo daugiau muilo ir pūstis, pūstis, pūstis. Štai, ką tik, tėvas Burbulas baigė savo gyvenimą, su draugų Burbulų pagalba supratęs, kad yra pats apvaliausias ir skaidriausias Burbulas Burbuliandijoje. Nesvarbu, kad tą patį galvojo visi toje šalyje gyvenę Burbulai. Bet sprogo jis tikrai ne taip, kaip  kiti. Jis pūtėsi pūtėsi ir vėl pūtėsi, kol jo žandai iš savęs svarbumo suvokimo ir išdidumo, tapo kaip du dideli, skaidrūs ir gleivėti moliūgai. Tada jis pajuto, kaip tuos žandus švelniai švelniai kutena atsirėmęs į juos,  savo vertę sureikšminęs, Burbulo rubuilis,  peršviečiamas ir spalvotas, minkštas pilvukas. Nuo ko tėvui Burbului taip sukuteno šnervę, kad jis tris kartus kvėptelėjo gaivaus ir gryno Burbuliandijos oro, nuo to oro dar labiau susierzino  jo gleivėtos šnervės ir jis su palengvėjimu, iš dūšios, kaip jį mokė visi Burbuliandijos Burbulai,  taip nusičiaudėjo, jog jo burbuliškas apvalkalas, iš išorės didelis, stirpus ir spalvingas, labai labai jaučiantis vertę, trūko ir subyrėjo į dvidešimt viena mažesnį burbuliuką, kuriuos išbarstė nuo Burbulo čiaudulio sukeltas skersvėjis-piemenėlis, spėjęs įamžinti tėvo Burbulo spalvingą baigtį kiekviename atskirame Burbuliuke, nešančiame žinią visai nepriklausomai Burbuliandijai apie eilinį, vis spalvingesnį, ir džiugesnį, savę suvokusio Burbulo baigtį... Tegyvuoja Bul... Bum......