Rojus

Čia jis atvyko pasislėpti nuo pilkos kasdienybės, norėdamas pabūti vienas ir atitrūkti nuo skausmo, kuris jį naikino kiekviena diena, minute, sekunde. Nuo tada, kai jis prarado mylimiausią jo gyvenimę žmogų. Mėlyni medžiai, panašūs į pasišiaušusį ežiuką, švilpavo negirdėtomis ir nesuprantamomis žmogaus ausiai trelėmis. Paukščiai - banginiai tyliai supavosi jų viršūnėse. Dangus virš miško atrodė tartum apibarstytas išdidžiai ir iš lėto plaukiančiais pavėjui balionais. Dideli ir maži grybai, kaip įvairiaspalviai nykštukai, skleidė svaigius kvapus ir ramino mintis. Atsisukęs į jį lydėjusį, tyliai šnopuojantį ir abejingu žvilgsniu regintį į visą šį grožį čiabuvį, jis mintyse nustebęs ir dėkingas, padėkojo jam už šią išvyką į laukinę planetos ZA ZA gamtą. Čiabuvis nieko jam neatsakė, tik susukęs į vamzdelį pliką savo uodegą, bakstelejo ja į paskubomis, gal tik prieš kelis metus, sudarytą lankytinų šios planetos vietų katalogą, skirtą žmonėms. Metęs žvilgsnį į puslapį, kur rodė čiabuvis, žemietis pamatė pieštą, bet šokančią fleitą, su iš jos trykštančiomis natomis, besivartančiuose puslapiuose. Aaa... prisiminė jis. Dainuojančios knygos. Girdėjo apie jas labai mažai. Tik kad tos knygos visą laiką buvo šioje planetoje, pasakojimus apie jas čiabuviai perduodavo iš kartos į kartą, kad jie tas knygas garbina kaip didžiausią šventenybę ir joms meldžiasi, o šios atsidėkoja saugodamos zaziečių laimę ir suteikdamos jiems didžiulę palaimą ir meilę. Tai kaip narkotikas, be kurio zaziečiai nebegalėtų gyventi nė akimirkos. Apsvaigęs nuo planetos stebuklų, jis, žemės gyventojas, jau nebegalvojo apie savo gimtąją planetą. Juk ji tokia pilka, nuobuodi, niūri ir pikta, juk žemėje tiek daug skausmo, ašarų ir neapykantos, kurie slegia, slegia, slegia... Nekantriai drebėdamas, isplėtęs šnerves ir godžiai traukdamas kvapnų planetos aromatą, žemietis nuskubėjo paskui kaip kengūra nušokavusį čiabuvį. Po gero pusvalandžio, jie pasiekė stiklinį kupolą, begėdiškai nederantį prie planetos gamtos ir gyvūnų. Buvo juntama svetima ranka ir protas. Labiau priartėjus prie kupolo, jį akimirkai apėmė baimė, tačiau čiabuviui prisilietus prie dirbtinio kupolo krištolo, toje vietoje nušvito baltas ir šaltas apskritimas, atidaręs angą į vidų.  Kibus šviesos spindulys perbraukė švelniai per žemiečio vėjo kedenamą veidą ir plaukus, tartum motinos ranka. Pasigirdo fleitos melodija ir jam atsivėrė jo gyvenimo knyga. Žemietis, kaip paklusnus vaikas, matydamas tik tą šviesią angą ir tunelį joje, nužingsniavo link nežinios. Jį lydėjęs aborigenas, pagarbiai atsitraukė ir iškėlęs visas penkias rankas į žalią dangų, pradėjo melstis ir vietoje šokčioti, linguodamas uodega. Atvykėlis iš žemės to jau nematė. Jis matė tik šviesų tunelį ir girdėjo motinos lopšinę, kuriai pritarė miške gyvenančios fėjos su elfais. Tokios palaimos jis nejeutė nė karto gyvenimę. Viską pamiršęs, užburtas stebuklingos melodijos, jis peržengė krištolinio kupolo angą ir dingo ten laimingas šviesoje, dangaus muzikoje ir didžiulėje meilėje, kurią spinduliavo tas kupolas, neišku iš kur atsiradęs. Užsivėrus angai, čiabuvis  surinko žemiečio paliktus daiktus,  kuprinę ir nušokavo į savo kaimą. Ryt išmainys tuos rakandus į mėsą ir čionykščius pinigus – zazus, kuriuos renka kelionei i savo svajonių planetą Žemę. Keisti tie žemiečiai, šokuodamas namo, vis mąstė jis. Negi tam, kad pakliūtų į dangų, būtina trenktis į tolimiausią galaktikos planetą. Negi jie ten neturi to kupolo – krematoriumo. Tiek daug apie žemę yra jam pripasakoję žemiečiai, kad jam jau ji atrodo, jog nuostabesnės ir mielesnės planetos nėra visoje galaktikoje. Jis būtinai ją aplankys ir taip pabėgs nuo ZA ZA nuobodybės ir pilkumos, kuri jam jau yra įgrisus iki gyvos uodegos. Jis būtinai būtinai taip padarys, bet jei neras ten krištolinio kupolo, teks grįžti kelionei dangun į savo gimtąją plametą ZA ZA. Tik tai jau nesvarbu, jis bus pamatęs tikrą rojų – Žemę.