Turiu įgauti viltį, kad galėčiau vėl iš naujo kilti.
Gyventi, tikėti realybę ta.
Ant asfalto besimetantis švirkštai,
buteliai suskaldyti.
Man kartojo, jei tu stiprus
sukask dantis kaip šuo ir užmerk akis prie blogį.
Gyvenu taip,  gyvenau.
Mažų vaikų klyksmai, klyksmai padėk
dūriai į nugarą tų žmonių,
kuriuos galbūt gerbiau, kuriais tikėjau,
kurie buvo vieni iš tų,
iš kuriu pagalbos man reikėjo.

Aš dėliojau savo klaidas į sąsiuvinius, žymėjau nuopolius.
Laikiusi fraze, gerbia ne tuos kurie niekada nesuklumpa, o tie, kurie parklupę atsistoja.
Taip, dabar aš čia, stoviu prieš pačia save. Neatpažįstu savo elgesio, širdį norėčiau sutraiškyti kumštyje.
Nes aš kovojau vietą už save, savo garbę, už draugus stovinčius už manęs, ir štai aš  viena.
Išbandžiau tą kelią, kuriems dauguma pereit nepavyko, bet man išėjo, o dabar už viską labiau norėčiau, atsimerkt, ir išgirst, kad ta buvo te sapnas