Turiu įgauti viltį, kad galėčiau vėl iš naujo kilti.
Gyventi, tikėti realybę ta.
Ant asfalto besimetantis švirkštai,
buteliai suskaldyti.
Man kartojo, jei tu stiprus
sukask dantis kaip šuo ir užmerk akis prie blogį.
Gyvenu taip,  gyvenau.
Mažų vaikų klyksmai, klyksmai padėk
dūriai į nugarą tų žmonių,
kuriuos galbūt gerbiau, kuriais tikėjau,
kurie buvo vieni iš tų,
iš kuriu pagalbos man reikėjo.

Aš dėliojau savo klaidas į sąsiuvinius, žymėjau nuopolius.
Laikiusi fraze, gerbia ne tuos kurie niekada nesuklumpa, o tie, kurie parklupę atsistoja.
Taip, dabar aš čia, stoviu prieš pačia save. Neatpažįstu savo elgesio, širdį norėčiau sutraiškyti kumštyje.
Nes aš kovojau vietą už save, savo garbę, už draugus stovinčius už manęs, ir štai aš  viena.
Išbandžiau tą kelią, kuriems dauguma pereit nepavyko, bet man išėjo, o dabar už viską labiau norėčiau, atsimerkt, ir išgirst, kad ta buvo te sapnas

Nežino, kad myliu, bet žino, kad esu.
Nežino, ką jaučiu, bet žino, kad jaučiu.
Nežino, ką matau, bet žino, kad žiūriu.
Nežino, dėl ko gyvenu, bet žino, kad gyvenu.
Jis nežino to, ką turėtu žinoti, bet žino tai, ko reiktu nežinoti.Jis nežino pradžios pabaigos, bet žino, kad širdis plaka. Nežino, kad plaka dėl jo.

Mano raudonos įdubusios akys žvelgia į rudeniškus laukus.
Vėjas žaidžia su mano palaidais plaukais.. O man žodžiai stringa gerklėje.
Ir povelnių, ir povelnių!  kada aš sustosiu save apgaudinėt.

Dugne? taada aš niekada neišlipsiu.

Jaučiuosi mirusiai gyvybinga. Klastinga šypsena, man tik pasaldintas malonumas, nežinau kodėl, bet angelui išėjus, šėtonas įžengė.
O galbūt užtenka,kad iš paprasto žmogaus atimtum svarbiausia dalyką, kad jis neturėtu ribų niekam?
Juokiuosi iki soties, dar pakartodama sau
- šaunuolė, šaunuolė.
Bet iš šalies vis angelas žvelgia, stebėdamas, kas dabar bus.
Che... kiek daug gali meilė, bet dar daugiau gali kerštas.
Nejaugi, mes tokie absurdiški žmonės?
gaila, šį kartą, aš keršysiu sau, bet leisiu kai kam jaustis kaltu..
Juk kaip yra sunku, poto visą gyvenimą susitaikyti su tuo, kad savo mylimam žmogui tu leidai susigadinti ... ir... užtenka. ;)
mane vemt verčia šitas beviltiškas gyvenimas.

Didžiausia klaida, kartoti tą pačią klaidą, o protingumas pasimokyti iš kito žmogaus klaidų.


O aš neprotinga, oj neprotinga, nes mokinu kitus, galėdama mokintis pati.

Ei ar tu gali sustoti verkti?
aš žinau, kaip jautiesi.
Bet pabandyk jausmus užgniaužti.
Ar nemanai, kad taip geriau?

Neverk prašau tavęs,
ar neužtenka to, kad esu dabar.
Juk viskas bus gerai.
Žinom!
ne šiandien, ne rytoj, bet bus.

Man skaudu žiūrėti, į tavo bedrebanti kūnelį
o ką jau kalbėti, apie ašaras srūvančias tavo skruostais.
Juk prašau tavęs prisiminti, kaip buvo nuostabu
gulėti po medžiu ta šviesią naktį,
ir svajoti apie raudoną dangų.

Dar 11 valandų, ir tada aš būsiu gyva. Kaip ne realistiška, ir kaip kvailai skamba - tada būsiu gyva, bet iš kitos puses prasidės naktis..

Ką jis  su manimi daro..

... dūstu.
šizofrenija.
nekenčiu naktų.
nekenčiu tamsos.
Negaliu joje pasilikti.
Negaliu būti viena.
Negaliu taip gyventi.

Man pasakytu beprotė.
Tada nusijuokčiau.
Todėl, kad jie nežino.
Aš nekenčiu.

Šiandien mes nekalbėkim,
Neturėkim nieko tokio, ką būtų sunkų širdį laikyti.
Šiandien tik širdim mylėkim,
Ir bučiuokim tai, kas mums brangu.
Šiandien mes juokimės, iš to, ko daugiau nebebus,
Juk gyvenam tik vieną kartą , ir to daugiau nebebus.
Šiandien tiesiog gyvėnkim, nes gyvenimas mums duotas, todėl jį branginkim..
O tada jis brangins ir mus!