Aš tarp mėnesienos pasiklydau,
Nei radau kur išeiti,
Nes viskas aplink mane tiesiog išnyko

-----------------------------------------------
Buvo laiko pamąstymams apie gyvenimą, ir visą tai, kad jis man prieš akis...

Šiandien pabėgau nuo miesto šurmulio nuo žmonių , į pievas, ten kur tuščia, vien  tik gražus dangus ir pievą...

Atsiguliau ant žolės ir užsimerkiau, bet PO VELNIŲ, man taip skaudėjo vidų, vis nesupratau kodėl, ieškojau atsakymo į šitą klausimą, galiausiai jį radau , kalta mano praeities, tiek sudraskyta širdis, tiek kartu lopytos žaizdos žodžiais- viskas bus gerai, viskas bus gerai.. Tiek kartu išduota draugų, tėvų, ir žmogaus kuris tada buvo man vienintelė viltis.
Kiek netekčių, tragedijų, mirčių, ir sustoju... nebenoriu daugiau galvot, tiesiog žaizdos dar neužgijo, vienos kraujuoja, vienos atsiklijuoja..
Bet dabar? kas dabar yra blogai, kad man šitaip skaudą?
Juk nieko, aš galiu šypsotis, ir tiems kurie mane skaudino, menkino, žlugdė, pasakyti - aš laiminga!

Jis paliečia mano ranką, ir  aš visa suvirpu, tada jis klausia - kas mieloji?
O aš pasimetu, ir vėl imu kaip sugudusi plokštelė šnekėti, kartoti tą patį žodį - aš.. aš.. aš.. o jis nusijuokia, apkabina.
Mano sunerimęs veidas žvelgia į jo šypsena, ir negaliu patikėti, kad štai stovi mano laimė - tai jis..
Kai suprantu, kad lieka vos 20min ir jis išvažiuoja, širdį bado tūkstančiai peiliuku... Tada mes kalbam, ir būnam.. apkabinu jį, ir noriu į save sugerti visą tą šilumą, visą jo kvapą, kad tik man jo užtektu..
Traukinys.. Jis įsėda, aš nenoriu atsigręžti, aš taip negaliu..man per sunku.. nueinu, ir tada nurieda ašarą..

Negaliu iš galvos išmesti to dalyko, kad aš galiu mylėti. Man per daug keistas tas jausmas, nes iš tiesų aš jį jaučiu savoj krūtinėj. Kartais tiesiog imu ir pravirkstu.. bet ne iš kokio sielvarto, ar dar kažko skaudaus. Tiesiog iš meilės. Nemoku apsakyti to jausmo meilė. Nemoku jam to parodyti. Aš į jį galiu žiūrėti valandų valandas, ir jausiuosi neapsakomai laiminga. Aš jam sakau
- Tu supranti, supranti aš TAVE MYLU! Aš myliu Tave, myliu, negaliu to paaiškint, bet myliu.
O jis atsakys
- Taip mieloji, suprantu ir labai tuo džiaugiuosi, ir aš Tave myliu.
Bet... aš nežinau kaip jis jaučia tą meilę..
Man keista, kad galiu mylėti..

Kas mes tokie? Kad galim griauti kitų žmonių gyvenimus?
Kas tokie esam, kad galim skaudint atimt tai kas tam žmogui laimę kelia.
Bjaurybės! šlykštynės! Egoistai! veidmainei!
Štai kas mes. Prašom daugiau, nei patys duoti galim.
Skundžiamės savo blogų ir labai tragišku gyvenimu.
O ar pagalvojam apie tuos kuriems yra blogiau už mus?
Už žmonės kurie be stogų, šeimos, be nieko.
Mes sėdim ramiai savo namuose, kai į langus barbena lietus.
Yra žmonių kuriems blogiau. Yra žmonių kurie neturi nieko. Yra žmonių kurie kovoja už paskutini laša vandens. Yra tokių kurie už viską gyventi nori.
Bet gyvenimas, gyvenimas žaidimas. Ir lygiu nėra.
Vieni turi susikrovė milžiniškus turtus. Kiti tą turtą laiko širdyje.
Kas mes? Bailiai? Kariai? O gal išpuikę žmonės?
Vis nepatenkinti tai ką turim. Vis blogai.
O yra tokių kurie susitaiko ir išsišiepę šypsosi. Ir kodėl?
Galbūt todėl, nes jie gyvena. O kas mes per tokie? Kurie galim atimti sau gyvybę? Bailei? Negalintys kovoti už savo vietą. Negalintis ištverti gyvenimo pinkliu, gyvenimo sugalvotu išdaigu.
Iš dalies, mes kaltinam likimą, o likimą nusikalam mes patys.
Mes turim į ką įsitverti, turime kam pasiguosti. Turime ką mylėti. Ir kur miegoti. Gal kažkur kitur dabar žmogus miršta, o gal ieško kur užmigti.
Kas mes tokie? Kad galime juos smerkti. Jie už mus daug žymiai geresni ir protingesni žmonės. Jie ištveria, o mes inkščiame.
O meilė? Kodėl dėl tos meilės tiek žmonių palieka šį gyvenimą.
Pražudo jausmas širdyje. Juk meilės mums kaip valgio reikia, jos nėra, mes iš bado mirštam.
Vieni per silpni ištverti mylimo žmogaus palikimą.
Kiti ištveria ir gyvena toliau- ieškodami vėl meilės.
Tai jausmas prieš kurį mes tikrai esam bejėgei.
Ir tuo užtikrinti galiu. Aš dar visai sau nesenai sakiau, kad man jausmų jokių nereikia. Kad žmogaus nebe įsileisiu į savo širdį.
Kas mes tokie? Kad galim žmogui duoti viltį? Kad galime tvirtinti, kad mylim.
Dauguma visai nežino šito jausmo- meilės, ir švaisto žodžiais meilė.
Ima siutas pagalvojus, kad jie žaidžia apgaulingus žaidimus.
Lyg žmonės būtų vergai.
Skaudina- juokiasi- šaiposi.
Ar turim teisę? Turim teisę, meluoti? Jei žmogus pasitiki.
Mes nesame nieko verti- mes šiukšlės.
Kurie skaudina, griauna kitų žmonių gyvenimus.
Esam tik plėšrūnai ieškodami aukos.
Mes skundžiamės savo supurvinta sielą.
O koks skirtumas?!!! juk niekam tai nerūpi nerūpės.
Visi žiūri tik savo, tik savęs, dėl savęs.
Vieni susideda ir kovoja kartu, kiti po viena, kiti po tris.
Tai ne lygis. Bet taisyklių nėra.
Gyvenimas- azartinis žaidimas.
Pralaimėsi- laimėsi.
Čia nėra lygiu. Nėra teisių. Nėra tokių kuriems būtų svarbu.