Kas mes tokie?

Kas mes tokie? Kad galim griauti kitų žmonių gyvenimus?
Kas tokie esam, kad galim skaudint atimt tai kas tam žmogui laimę kelia.
Bjaurybės! šlykštynės! Egoistai! veidmainei!
Štai kas mes. Prašom daugiau, nei patys duoti galim.
Skundžiamės savo blogų ir labai tragišku gyvenimu.
O ar pagalvojam apie tuos kuriems yra blogiau už mus?
Už žmonės kurie be stogų, šeimos, be nieko.
Mes sėdim ramiai savo namuose, kai į langus barbena lietus.
Yra žmonių kuriems blogiau. Yra žmonių kurie neturi nieko. Yra žmonių kurie kovoja už paskutini laša vandens. Yra tokių kurie už viską gyventi nori.
Bet gyvenimas, gyvenimas žaidimas. Ir lygiu nėra.
Vieni turi susikrovė milžiniškus turtus. Kiti tą turtą laiko širdyje.
Kas mes? Bailiai? Kariai? O gal išpuikę žmonės?
Vis nepatenkinti tai ką turim. Vis blogai.
O yra tokių kurie susitaiko ir išsišiepę šypsosi. Ir kodėl?
Galbūt todėl, nes jie gyvena. O kas mes per tokie? Kurie galim atimti sau gyvybę? Bailei? Negalintys kovoti už savo vietą. Negalintis ištverti gyvenimo pinkliu, gyvenimo sugalvotu išdaigu.
Iš dalies, mes kaltinam likimą, o likimą nusikalam mes patys.
Mes turim į ką įsitverti, turime kam pasiguosti. Turime ką mylėti. Ir kur miegoti. Gal kažkur kitur dabar žmogus miršta, o gal ieško kur užmigti.
Kas mes tokie? Kad galime juos smerkti. Jie už mus daug žymiai geresni ir protingesni žmonės. Jie ištveria, o mes inkščiame.
O meilė? Kodėl dėl tos meilės tiek žmonių palieka šį gyvenimą.
Pražudo jausmas širdyje. Juk meilės mums kaip valgio reikia, jos nėra, mes iš bado mirštam.
Vieni per silpni ištverti mylimo žmogaus palikimą.
Kiti ištveria ir gyvena toliau- ieškodami vėl meilės.
Tai jausmas prieš kurį mes tikrai esam bejėgei.
Ir tuo užtikrinti galiu. Aš dar visai sau nesenai sakiau, kad man jausmų jokių nereikia. Kad žmogaus nebe įsileisiu į savo širdį.
Kas mes tokie? Kad galim žmogui duoti viltį? Kad galime tvirtinti, kad mylim.
Dauguma visai nežino šito jausmo- meilės, ir švaisto žodžiais meilė.
Ima siutas pagalvojus, kad jie žaidžia apgaulingus žaidimus.
Lyg žmonės būtų vergai.
Skaudina- juokiasi- šaiposi.
Ar turim teisę? Turim teisę, meluoti? Jei žmogus pasitiki.
Mes nesame nieko verti- mes šiukšlės.
Kurie skaudina, griauna kitų žmonių gyvenimus.
Esam tik plėšrūnai ieškodami aukos.
Mes skundžiamės savo supurvinta sielą.
O koks skirtumas?!!! juk niekam tai nerūpi nerūpės.
Visi žiūri tik savo, tik savęs, dėl savęs.
Vieni susideda ir kovoja kartu, kiti po viena, kiti po tris.
Tai ne lygis. Bet taisyklių nėra.
Gyvenimas- azartinis žaidimas.
Pralaimėsi- laimėsi.
Čia nėra lygiu. Nėra teisių. Nėra tokių kuriems būtų svarbu.