Medine išdrožta saulė

Pas jumis ateisiu.
Kalbas visas iš minčių paleisiu.
Ir raidės išmėtysiu,
kaip dar vaikas
kraidutes,
ant asfalto pilko.

Ir bėgsiu pas jumis,
kaip vaikas bėgdavau, motulėn
kiemam.
Bet netikėsiu jos pažadais,
apie bandelęs karštas, su ogienę

Šy kart, bėgsiu toliau, už namų
ir tvenkinių.
Kur kadais žvėjojau aš su tėvų.

Paleisiu aš sielvartą. dydžiais pušynų laukais.
Nors ir krist man reiks ant žvyruoto kelio,
nesustosiu.

Bėgsiu  Rūgiais, dar nenupjautais,
kaip kadaise mes su broliu,
žaisdavom gaudynių,
pasiklysdavom tarp ilgų šiaudynių.
Motule kviesdavo pietun namo, o mes stačiom,
gūlom, išplėstom akim į žydrą dangų žiūrom.

Tėvas, iš miškinių pasitinkant pareidavo
našinant, dar naujų rastų

Bėgsiu aš, link savo sugriuvusiu svajonių,
Link paminklų iš mūro,  nukaltų dviejų

Nešiu jums aš, per nakt išdrožta saulę
pakabint ant plieninio kryžiaus.
Grožėkites! gerėkites!

Nepamiršiu... niekada...