Tuščia

Vėl ir vėl ir vėl. Kiek tai gali tęstis? Ar mes žmonės pamiršome, kaip ištikrųjų turime mokėtis džiaugtis? Arba kokie turime būti laimingi? Arba kas ištikrųjų yra tragedija? Mano akimis pasaulis nebėra pasaulis, o komedija, galbūt kitaip tragikomedija. Mūsų tiek daug, milijonai, milijardai, trilimilinojai... ir taip toliau, mes kaip tos mažytės skrudelės, mūsų tiek daug, tiek pilna, bet tapome, kas? tuštuma, esame viena tuščia banda.  Aš jaučiu, kaip manęs nebelieka ir skęstu tarp tos tuščios masės, kuri turi milijonų veidų, vardų, asmenybių, gyvenimų, bet visumai.. visumai mes tapome viena tuštuma, kurioje išnykstų ir aš.  Įpratome grožėtis ne pasaulio grožiu, natūralumu ir sukurtais gamtos stebuklais, o dalykais, kurie yra netikri ir dirbtini, įpratome mylėti ne žmonės, o daiktus, o su žmonėmis emėm elgtis kaip su daiktais. Girdžiu kaip verkia maža mergaite, jos tėtis paiima ją ant ranku ir pabando nuraminti, bet jam nepavyksta, jis duoda mobilųjį ir ji nurimsta.. o kur dingo rūpestis ir meilė? kur dingo mūsų nuoširdumas?  Tušti žvilgsniai, tuščios kalbos,  lyg būtume nebe žmonės, o lelės, tiesiog gražios lelės, be vidaus, be sielos, be jausmų ir be minčių. Skubantys, lekiantys ir beveik niekada nesustojantys, lyg neužtektu viso pasaulio laiko, lyg nespėtume kažkur, o poto nesuprantame, kaip taip prabėgo metai,  viskas prabėga taip greit, kad net nespėjame suprasti kur mes esame, ką mes darome ir ko mes norime.. O ar prisimename kada paskutini kartą apkabinome savo mylima žmogu, pažiūrėjome į akis ir pasakeme, kaip jį mylime? Išvis, ar tarp mūsų žmonių liko to tikrumo, kad žiūrėtume kitam į akis? Mes vis prasilenkiam vienas su kitu, nežiūrime vienas kitam į akis, nesidomime vienas kitu, gyvenam sau ir savo tam siauram pasaulį.. Ir stoviu aš dabar tarp tos tuštybės ir galvoju, kas iš mūsų liko.. ir kas liks vėliau.