Saulės spinduliai skrodžia lapus. Lajos kraštai ryškiai žali, pusiau permatomi. Taip ir norisi nuskinti vieną, antrą. Bet niekaip nepasiekiu. Tada dar buvau jaunas piplys. Praėję medžių šešėlius, pirmą kartą pamatau saulės zuikučius žaidžiančius Ventos sraunumos paviršiuje. Vaiko akys bėgioja nuo upės akmeninės užtvankos tolumoje iki senųjų trobesių. Matyt, išlikę iš tų laikų, kai čia stūksojo senasis malūnas. Dabar belikęs tik paauglių apgriautas priestatas. Neliko net akmeninių girnų. Ta akimirka, kai nuo aukšto skardžio atsivėrė įspūdingo grožio kraštovaizdis, išliko iki šių dienų. Niekas anuomet man neleido žemyn. Tai suprantama. Toks mažiukas greičiau, kaip kamuolys būtų nusiritęs žemyn. Kad ir kaip ten būtų dar po kelių metų jau braidžiau skaidriame Ventos vandenyje. Pamenu, kaip atsitūpus ant akmens ir pažvelgus atidžiau į smėlėto dugno su retais akmenimis ir žolės kuokštais dugną, matėsi dryžuotų ešerių būrelis. Jie kaip upės banditai susimetę į gaują lėtai plaukiojo ieškodami naujos aukos. Užtat kokie jie gražuoliai. Įkišau ranką į vandenį. Dingo trumpam vaizdas, ešeriai ir mailiaus būrelis. Matėtis tik bangos. Kol upės tėkmė išsilygino. Po daugel metų akmuo paskendęs dumble. Takeliai užaugę žole. O žuvys... Kur jos dingo toje žolyno jūroje?!