... nuojauta

Kiek daug vaikų,
O, motina, žemele, išauginai.
Tie tavo sūnus
Tvirti, kaip mūrai.
Vedini tik vieno bendro tikslo,
Užkariaut pasaulį...

O dukrelės tokios gražios,
Kad net saulė joms pavydi
Grožio dieviško šioj žemėj.
Bet, motule, ko liūdi?
Ko tu ašaras kas rytą
Po žemelę išbarstai?

O motulė, žemė
Nunarinus žilą galvą,
Padabintą tiek daug medžių iškirstų,
Ašaras vis lieja,
Prisiminus savo sūnus ir dukras...
Jai vis prieš akis išnyra

Pasiklydę jos vaikai laike.
- Oi, vaikeliai mano!
Neužmirškit motinos, brangios.
Nepamirškit, kaip nešiojau jus
Tais laukais mielaisiais,
Kaip aš glosčiau jus vėjeliu švelniuoju.

Kaip man ašaros vis tryško
Lietumi tyruoju,
Kai matydavau jus klystant,
Ir aiškiai tariant:
- Mes tik už progresą.
Bet vaikai neklausė motinos, brangios

Ir tik daugel šimtmečių praėjus,
Nunarinę galvas, jie prisiminė tave.
O, motuše!
Kaip mylėjome tave...
Ar atleisi mums
Už jaunystės tas klaidas?

Šaltas kosmusas mus lydi
Po visatos šaltą tolį.
O, motule!
Kad tu žinotum,
Kaip mes pasiilgom tavo šilumos...
Tavo žemiškųjų rankų,


Tavo šypsnio nuostabaus.
Kiek daug laiko mums reikėjo,
Kad subręstume vidumi.
Kiek daug visa tai kainavo,
Meilė Motinos, brangios.
O, motule, Žeme!