Aplink mane tiek daug besielių pastatų,
Juose knibždėte knibžda daug sielų nuostabių.
Kas kart pažvelgęs tolin, aš matau,
Kaip akmeninės pilys kyla į dausas.
Vienoj iš jų ir aš esu.
Ir laukiu aš stebuklo nemirtingo,
Akimirkos aiškios,
Tik vieno žodžio iš žmogaus:
- Žmogau!
Aplink mane tiek daug besielių pastatų.
Tai ko, tai ko aš čia slapstaus?!
Kai aplink mane tiek sielų nuostabių...