Gedulingai apsirėdžiusi širdis
Išlydėjo kūną kelionėn.
Kūnas ėjo, ėjo,
Per jūras ir per kalnus, kur protas vedė.
O pasiekus Olimpą, protas tarė:
"Eik vienas, viltis tau kelia parodys."
Ir išėjo tasai, viltimi vedinas.
Ėjo per dykumą, per šaltį ir sniegą.
Ambicijos neištvėrė, teko gražiai palaidoti.
O kūnas ėjo toliau, vilties apsiaustu apsigaubęs...
Kol pamatė sąžinę, it pilką akmenį  pakely susigūžusią.
Apsidžiaugė kūnas, įsidėjo į užantį, ir patraukė namolio.
Grįždami Ambicijų kapą gėlėmis apkaišė,
Protą atgalios pasivadino.
Ot tai širdis džiaugės, visų sulaukusi!
Iškėlė puotą, kaimynus visus sukvietė!
Bažnyčių varpai skambėjo ir Meilės balsas per svietą nuskriejo!