Gedulingai apsirėdžiusi širdis
Išlydėjo kūną kelionėn.
Kūnas ėjo, ėjo,
Per jūras ir per kalnus, kur protas vedė.
O pasiekus Olimpą, protas tarė:
"Eik vienas, viltis tau kelia parodys."
Ir išėjo tasai, viltimi vedinas.
Ėjo per dykumą, per šaltį ir sniegą.
Ambicijos neištvėrė, teko gražiai palaidoti.
O kūnas ėjo toliau, vilties apsiaustu apsigaubęs...
Kol pamatė sąžinę, it pilką akmenį  pakely susigūžusią.
Apsidžiaugė kūnas, įsidėjo į užantį, ir patraukė namolio.
Grįždami Ambicijų kapą gėlėmis apkaišė,
Protą atgalios pasivadino.
Ot tai širdis džiaugės, visų sulaukusi!
Iškėlė puotą, kaimynus visus sukvietė!
Bažnyčių varpai skambėjo ir Meilės balsas per svietą nuskriejo!

Sidabrinės sniego gėlės
Už lango paskutinį laiko šokį šoka.
Minutės tirpsta,
Tįsta laikrodžiai,
Žmonių širdyse sekundžių kalnai minkštėja.

Svyra žila galva
Ant stiprios rankos rymodama.
Prasmingas žvilgsnis stebi,
Suvokia,
Švytuoklėj mintis siūbuoja.

Visatos bedugnėn smenga,
Užmarštin pasaulis skuba-
Viskas pražuvo!

Tuščios akys aplink žvelgia,
Pilkus likučius skaičiuoja.
Jūros ašara
Seniai išdžiūvo,
Kūrėjo skruosto vaga nutekėjo.

Nieko negaila dabar jau
Nieko daugiau neliko.
Ir siaubą Kūrėjo,
Ir šauksmą krūtinėj
Ledinis šaltis sukaustė ir nuskrido...

Gyvenimo akimirka I

Įtužio balsas
Tranko dangaus vartus:
"Ar yra ten kas nors?
Ar kadanors buvo, ar bus?"

Mirtis išsigandus
Pasislėpė amžinybės širdy

Ir aš užsikimšau ausis,
Nenorėjau girdėt, ką man atsakys

Mintis nuskriejo tolyn...

Tebūnie

Bet kodėl apima toks jausmas?
Toks keistas jausmas
Noris ir gyvent ir numirt
Tebūnie.

Mirti aš neišdrįsčiau
Nebent... net baisu pagalvoti...
Bet kodėl taip yra?
Ir, tebūnie.

Tebūnie pasaulis liūdnas
Ir neišsipildžiusios svajonės
Lai skraido ore
Suteikdamos žmonėms viltį
Viltį gyventi

Tebūnie viskas taip, kaip yra.
Klausimai nieko nepakeis
Jie tik privers suspurdėti širdį
O jeigu...?
O jeigu galima rasti nors vieną atsakymą?
Vieną vienintelį atsakymą?
Bet ar jis ką nors pakeistų...
Tebūnie.

Tebūnie noras ir viltis
Ir galbūt...
Tebūnie.


(2001)

... BUČINYS...- tai minkštų mylimo žmogaus lūpų prisilietimas prie tavo sielos gelmių, sužadinimas giliai pasislėpusios aistros...
                    ...- tai lyžtelėjimas nosies galiuko, saldaus, lyg patepto laukinių bitučių kruopščiai surinkto kvapnaus liepų medaus trupučiu...
                    ...- tai susiliejimas dviejų pasaulių, materialaus ir dvasinio, kūno ir sielos, dviejų žmonių, dviejų širdžių...
                    ...- tai tas, kas priverčia meilę išskleisti sparnus ir pakilti į neaprėpiamas dangaus platybes

Revoliucija


Koks skambus žodis, ane? Dideles permainas reiskiantis. Net jį tardamas jautiesi kažkaip įpatingai. Atrodo turi daugiau jėgų nei visada. Galėtum ir kalnus nuversti. Na, jei nenuverti, tai bent kažką pakeisti. O ką mes visada norime keisti? Kuo esame dažniausiai nepatenkinti? Savo gyvenimu!!!
Vargšas. Kaip jį užjaučiu. Niekiname jį kiekvieną kartą, kai mus užgriūva problemos. Tačiau revoliucija viską keičia. Juk tai perversmas!!! O kodėl mums jo neįvykdyti savo galvoje? Juk mes tokie galingi. Viskas!!! Keičiamės!!! Dabar!!! Paskui mane!!! Į priekį paskui REVOLIUCIJĄ!!!
P.s. nepamirskime šio žodžio. Ir mintyse kartokime...

Meile, neskubėk


“ Dink iš čia!”
Pykšt!..... Staiga tamsa – užgeso šviesa.....
„ Nereikia! Užtenka! Man gana! „- šaukiu kažkam.
Durys..... Atsidaro..... Vėjo..... Gūsis.....
Ach..... Tik sapnas!
Nenoriu daugiau tos dusinančios šilumos! Nusibodo tikėti tuo, ką žada rožiniai žurnalų puslapiai ir gniaužti savo jausmus. Jie savo šalčiu, gedulu atstumiantys, bet tikri! Šaltas vėjas- mano guodėjas. Kažkas galvoja, kad yra man svarbus, galbūt dabar jaučiasi nekaip. O man gera! Aš laisvas.
Nors tai- kova su savimi. Beprasmė. Jau patyriau tai.. Būna, įtikinėji save, ieškai prasmės, kovoji su savo jausmais, bandai juos pakreipti teisingo pasaulio- gyvenimo keliu, į tikslą, dorą ir švarų. Kovoji su savimi..... Bet tai klaida!
Būti priešu sau (!!!)- nesamonė tikra!
Ne tam pasauly mes gyvenam čia
Gana kovos ir melo sau.
Taip užbaigiau savo knygą ir suvokiau staiga, kad nemelavau….. kaip visada visi (tarp jų ir aš) poetai daro.
Palaiminga šiluma užliejo dvasią. Taip būna, kai didžiuojies savimi. Įsipyliau į taurę dar šlakelį vyno. Užsidegiau trečią nuo galo cigaretę ir ėmiau planuoti tolesnę savo gyvenimo eigą. Jau parašiau knygą ir tai padės man valdyti. Būti garbinaman žmonių, kurie perskaitę knygą nieko nasupras. Tų, kurie supras man dar labiau gaila. NES NĖRA ČIA KĄ SUPRASTI.
O pagrindinė idėja viso to yra meilė!
Galim nebemąstyt, nebegalvot ir..... sustot.....
„ Vyt ją šalin! ” klykiu…..
Net prakaitas išpylė…..
Žiūriu….. pragaištin…..
Turbūt einu iš proto…..
Ir tikiu….. Aš buvau teisus…..
“ Kalta jinai! “
Ironiškai tariu tai meilei, beprotystei:
- Neskubėk, tu, nelaboji! Dar noriu pabūti blaivus!



apsakymo autores: favilla ir praraja

NESKUBANTI MEILĖ


Šaltas, tykus kambarys. „vienatvė“,- kužda senos medinės sienos.
„kodėl?“,- klausia pavargusios akys. Jų savinikė sėdi ant girgždančio supamo krėslo. Galvą pasirėmusi nuostabiomis baltomis ilgų pirštų rankomis. Tai rankos moters, kuri gimė mylėti ir kurti. Ar bent jau taip ji jautė save. Keistai apvalus pasaulis besisukdamas įvijo ir ją į beprotišką nesuprantamą stebėtojo ložę.
„nepasiduok“, - ragino ji save. Ir atrodė, kad akimirką net pati patikėjo savo optimistinėmis svajomis, nes užsimiršusi nusišypsojo, o ir patyręs psichologas tą sekundę būtų jos akyse ižvelgęs šelmišką ironišką ugnelę.
IRONIJA- tai ugnis. Vienintelė draugė, kuri sušildo, kai aplinkui moteris pastebi mylinčius veidus. Kaip kitaip ji turėtų reaguoti į žmones, kurie lyg užkeikti kartoja: “meilė- gyvenimo variklis“.
Tylus varpelis suskambo už durų. Ir į vienatvės rūką įsibrovė aitri spalva.
- Viktorija, veltui sėdi viena.
Ji tarė:
- Net ir Pergalei, vienai iš didžiųjų pasaulio jėgų, vykstant kovai, reik pamastyt, susikaupt ir pabūti vienai. Reik nuspręst, ką palaikyt labiau...
Mintyse:
„o ta kova juk vyksta manyje! Privalau tikėt ir pasirinkt teisingą kelią, nes tai mana lemtis!
      - O taip! Tu kaip visada tiksliai ir moksliškai argumantuoji savo beiksmus. Žavu! Bet aš šį vakarą kviečiu tave smagiai, be jokių ilgų apmastymų, praleisti vakarą. VEIKTI siūlau, NES turi kojas ir rankas, kuriomis privalai naudotis, skintis kelią per dygliuotas piktžoles, piktžoles, piktžoles, piktžoles, piktas žoles, p i k t ž o l e s………..       
Tuo metu kambary liko tik vienas žmogus.
Balsas kaip kvapas, kaip gyvatė, mirtis slenka į galvą, į mano ramų pasaulį lyg vėjas į kortų pilį….

apsakymo autores: favilla ir praraja

cia mes dazniausiai esame dviese: favilla ir gyvybe. kartais dviese kurti daug smagiau...

...tiesiog menininkė...