Meile, neskubėk


“ Dink iš čia!”
Pykšt!..... Staiga tamsa – užgeso šviesa.....
„ Nereikia! Užtenka! Man gana! „- šaukiu kažkam.
Durys..... Atsidaro..... Vėjo..... Gūsis.....
Ach..... Tik sapnas!
Nenoriu daugiau tos dusinančios šilumos! Nusibodo tikėti tuo, ką žada rožiniai žurnalų puslapiai ir gniaužti savo jausmus. Jie savo šalčiu, gedulu atstumiantys, bet tikri! Šaltas vėjas- mano guodėjas. Kažkas galvoja, kad yra man svarbus, galbūt dabar jaučiasi nekaip. O man gera! Aš laisvas.
Nors tai- kova su savimi. Beprasmė. Jau patyriau tai.. Būna, įtikinėji save, ieškai prasmės, kovoji su savo jausmais, bandai juos pakreipti teisingo pasaulio- gyvenimo keliu, į tikslą, dorą ir švarų. Kovoji su savimi..... Bet tai klaida!
Būti priešu sau (!!!)- nesamonė tikra!
Ne tam pasauly mes gyvenam čia
Gana kovos ir melo sau.
Taip užbaigiau savo knygą ir suvokiau staiga, kad nemelavau….. kaip visada visi (tarp jų ir aš) poetai daro.
Palaiminga šiluma užliejo dvasią. Taip būna, kai didžiuojies savimi. Įsipyliau į taurę dar šlakelį vyno. Užsidegiau trečią nuo galo cigaretę ir ėmiau planuoti tolesnę savo gyvenimo eigą. Jau parašiau knygą ir tai padės man valdyti. Būti garbinaman žmonių, kurie perskaitę knygą nieko nasupras. Tų, kurie supras man dar labiau gaila. NES NĖRA ČIA KĄ SUPRASTI.
O pagrindinė idėja viso to yra meilė!
Galim nebemąstyt, nebegalvot ir..... sustot.....
„ Vyt ją šalin! ” klykiu…..
Net prakaitas išpylė…..
Žiūriu….. pragaištin…..
Turbūt einu iš proto…..
Ir tikiu….. Aš buvau teisus…..
“ Kalta jinai! “
Ironiškai tariu tai meilei, beprotystei:
- Neskubėk, tu, nelaboji! Dar noriu pabūti blaivus!



apsakymo autores: favilla ir praraja