NESKUBANTI MEILĖ


Šaltas, tykus kambarys. „vienatvė“,- kužda senos medinės sienos.
„kodėl?“,- klausia pavargusios akys. Jų savinikė sėdi ant girgždančio supamo krėslo. Galvą pasirėmusi nuostabiomis baltomis ilgų pirštų rankomis. Tai rankos moters, kuri gimė mylėti ir kurti. Ar bent jau taip ji jautė save. Keistai apvalus pasaulis besisukdamas įvijo ir ją į beprotišką nesuprantamą stebėtojo ložę.
„nepasiduok“, - ragino ji save. Ir atrodė, kad akimirką net pati patikėjo savo optimistinėmis svajomis, nes užsimiršusi nusišypsojo, o ir patyręs psichologas tą sekundę būtų jos akyse ižvelgęs šelmišką ironišką ugnelę.
IRONIJA- tai ugnis. Vienintelė draugė, kuri sušildo, kai aplinkui moteris pastebi mylinčius veidus. Kaip kitaip ji turėtų reaguoti į žmones, kurie lyg užkeikti kartoja: “meilė- gyvenimo variklis“.
Tylus varpelis suskambo už durų. Ir į vienatvės rūką įsibrovė aitri spalva.
- Viktorija, veltui sėdi viena.
Ji tarė:
- Net ir Pergalei, vienai iš didžiųjų pasaulio jėgų, vykstant kovai, reik pamastyt, susikaupt ir pabūti vienai. Reik nuspręst, ką palaikyt labiau...
Mintyse:
„o ta kova juk vyksta manyje! Privalau tikėt ir pasirinkt teisingą kelią, nes tai mana lemtis!
      - O taip! Tu kaip visada tiksliai ir moksliškai argumantuoji savo beiksmus. Žavu! Bet aš šį vakarą kviečiu tave smagiai, be jokių ilgų apmastymų, praleisti vakarą. VEIKTI siūlau, NES turi kojas ir rankas, kuriomis privalai naudotis, skintis kelią per dygliuotas piktžoles, piktžoles, piktžoles, piktžoles, piktas žoles, p i k t ž o l e s………..       
Tuo metu kambary liko tik vienas žmogus.
Balsas kaip kvapas, kaip gyvatė, mirtis slenka į galvą, į mano ramų pasaulį lyg vėjas į kortų pilį….

apsakymo autores: favilla ir praraja