Žadėtas ženklas

Sėdėjau tądien ant suoliuko laisvės alėjoje. Buvo sekmadienis. Žmonių nedaug. Nežinau kodėl, bet nusprendžiau persėsti ant kito suokliuko muzikinio teatro sodely. Nematoma ranka staiga nežinia iš kur atsirado ir pastūmėjo šitam žingsniui. Bet aš to laukiau. Visai nenustebau, kai tai atsitiko. Turbūt dėl to, kad per daug gerai pažįstu savo pasamonės vingius, kurie šiuo metu galėjo iškrėsti bet ką. Ir nemanykit, kad nekrėtė. Štai, pavyzdžiui, anądien beeinant senamiesčiu, sugalvojau pasukti į tokią nuošalią gatvelę, kurioje dar niekad nesu buvusi. Priežasties tam nebuvo, tačiau aš labai to užsimaniau. Ir pasukau. Žinot, ką? Aš tikėjau, kad kažkas turi atsitikti. Mes juk visi tikim savo šeštu jausmu ir galvojam, kad  iš nieko tas stiprus jausmas neatsiranda, ir besalygiškai juo tikim. O mane jis apgavo. Tuo metu labai ant jo užpykau. O kas gi man beliko? Juk ėjau velnias žino kur ir ko. Ir viskas veltui. Parėjau namo kaip ir turi būti. Kitąsyk vėl nutiko panašiai. Ir vėl labai pykau ant to savo šešto jausmo. Ir trečią sykį tas pats. Tada jau pykau ant savęs, kam pasidaviau tam savo beverčiam jausmui. Galų gale, po milijono tokių atsitikimų, nustojau sielotis. Pripratau veikti pagal tą patį jausmą nieko nesitikėdama, nes juk kitaip negalėjau. Jis būna toks stiprus, kad aš tikrai esu per silpna prieš jį atsilaikyti. Nes ką gali žinoti, gal kada nors kas nors ir įvyks?
Taip ir šįkart. Persėdau ant kito suoliuko apie nieką negalvodama, tik pasikliaudama savo instinktu. Tuo metu skaičiau knygą. Tai buvo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Nuostabi knyga. Tikrai nuostabi. Nemeluoju. Man ji labai patiko. Jau buvau ją bebaiginėjanti, kai...
Gyvenimas pasikeitė...