Vidurdienis. Apniukę. Liovėsi dulksna, pažėrusi žemėje perlų kolekcijas. Basakojė mergaitė straksi rasota žole, stabteli, lyg norėdama geriau įsiklausyti į garsus, įsiminti spalvas ir vaizdus atsivėrusio pasaulio galerijose. Neaprėpiamai didelio. Kur kas didesnio, nei ji gali vaizduotis.
Baigiasi smaragdinės pievų paklotės. Mažoji pasineša tolyn, kur žino esant upę. Toji visada ją traukė.
Prie skardžio krašto sustoja. Ilgam. Lyg užhipnotizuota monotoniškos vandens tėkmės. Paskui atsisėda.

-Mažyle, aš žinau, kaip tu myli pasaulį ir mane – jame.- Taria Upė.
-Reikia mylėti.
-Kodėl?
-Mylintys žmonės – geresni.
-Tu nori būti geresnė?
-Taip.
-Ar nepakanka mylėti tėvus?
-Tai- kitokia meilė.
-Tu protinga.
-Nežinau. Gal?
-Kitaip jauti
-Nežinau...
-Ir kalbi gražiai... Nori? Išmokysiu tave kitokios kalbos?
-Kokios?
-Vėjo, nakties ir dienos, laiko ir vandens, medžių ir paukščių – kalbos.
-Noriu...

Mergaitė ateina prie Upės kasdien. Kaip uoli mokinukė. Sėdi. Klausosi. Braido vandenyje. Kalbasi... Kita - iki šiol negirdėta šneka – jos lūpose ir mintyse. Pagaliau - ji prabyla į baltais nuometais pasirėdžiusias ievas, tapusias netikėto sandorio liudininkėmis.

“Taip žydi ievos. Sverdėja nuo skardžio.
O šakos kabo lyg irklai virš upės.
O žemė nuo staigios kaitros pavargus
Ir saulė vandeny tarsi ugninis žiedas supas.”

Nuo šitos ar panašios į ją akimirkos prasideda kelias, kuriuo mažoji mergaitė išeina į Didžiąją Kelionę per pasaulį. Ne kuklią piligrimo klajonę, o karališką žygį. Kupiną įvykių, džiaugsmų ir nusivylimų, spalvų ir garsų, išminties ir tuštybės, pakilimų ir nuopuolių. Prasideda jis sąmoningu sandoriu su amžinąja maištininke – sąžine. Ji – jau nebe mažylė, o staiga suaugusi- žino, kad tampa priešpriešinga nusistovėjusioms dogmoms ir tradicijoms, taisyklėms ir priesakams. Viena ji suvokia – nuo šiol įsimyli pasaulį amžina ir nesibaigiančia meile, vesiančia į nežinią. Tas jausmas ne tik baugina. Kur kas labiau traukia ir vilioja. Vaikystė baigiasi. Pagaliau... Bet gal tai tik iliuzija? Gal vaikiškumas mus lydi visą gyvenimą? Net kai suaugam? Net tada, kai dedamės suaugusiais?

“Man šiandien gera, aš apsvaigusi,
Parkrisiu aš į aukštą, tankią žolę.
Tenai kažkur vaikystė mano baigėsi...
O ne! Ji klaidžioja lig šiolei.”

Mums neteko susitikti. Nei paupiuos, nei pamiškių erdvėse, nei užliūliuojančiame jūros ošime. Nors būdavom ten, kiekvienas atskirai. Tačiau žinojau ją kuriant. Žinojau, kad vardu – Regina. Karališkas vardas. Ar ji didžiavosi juo? Gal tiesiog neturėjo laiko ar noro domėtis jo lotyniška kilme? Gal dėmesys buvo nukreiptas kitur? Į labiau nežemiškus, ne taip aiškiai apčiuopiamus dalykus? Taip. Jai labiau rūpėjo žodžio ir minties muzika. Sielos sąskambiai ankstų vasaros rytą, sodrūs saulėlydžio tonai, beveik mistiški ošiančių medžių siluetai prietemoj. Regina gerai prisiminė amžinosios sąjungininkės – upės pamokas gautas vaikystėje. Ji susirgo. Jau tada. Nepagydomai – amžina meile poezijai. Vienintele meile, kuri kartais gebėdavo žeisti savo neapibrėžiamais mažmožiais, sielos tonacijų kaita, keistais nuotaikų svyravimais. Tačiau Regina jos neišdavė. Niekada.

“Ak, ir kodėl man reikėjo susirgti
Nepagydomu poezijos kliedesiu?”

Poezija. Pripildyta meilės. Nuo pirmųjų eiliavimų iki brandaus minties proveržio vėliau, kai pajunta savo išsakyto žodžio jėgą. Su kokiu mėgavimusi ji mato ir jaučia aplinką, seka jos amžinąjį kitimą, kartu aiškiai suvokdama vyksmo neišvengiamumą. Ji tiki. Meile. Dievu. Pasauliu. Rytojum. Tiki, kaip kiekvienas žmogus pripildytas dvasinio gėrio ir sąmoningo nuovokumo. Tačiau ne visai taip, kaip visi. Poeto jutimai kiti. Jie – įtempti, išgyventi mintyse, išnešioti nerimo ir nuojautų isčiose. Kur kas ilgiau, nei galima realiai vaizduotis. Kur kas skausmingiau, nei mums pažįstamas fizinis skausmas. Jos tikėjimas beveik sakrališkai tobulas, absoliutus – gėris nugali. Naktis tam, kad geriau pajaustume ryto skaidrumą. Blogis kaip atributas, reikalingas subtilesniam gėrio suvokimui. Visa tai nėra paprasta. Tokią nuovoką reikia išsiugdyti. Pamažu. Iki didelių aukštumų, kad pats patikėtum ir drįstum įtikinėti kitus. Stipriųjų savybė. Ji – poetė. Kitokia. Ji gali už viską mokėti gyvenimu, aukodama akimirkas, valandas, metus, kad po ilgo tylėjimo sušuktų -

“Kaip jūrai reikia potvynių, kaip miškui – paukščių kliedesio,
Taip reikia žmogui amžino tikėjimo į gėrį.”

Regina nuolat grįžta prie upės. Dar ir dar kartą apmąstydama seniai girdėtas mintis. Įsiklauso į jas, lyg pirmą kartą – bet jau kitais – gelminiais pajautimais. Laikas prideda išminties. Patirtis įgauna tobulesnes, dvasines formas. Žodis nesprūsta spontaniškai. Tik subrendęs jis tampa kūnu ir išsiveržia į šviesą. Ji pati tariasi su aplinka, su savimi, neužsisklęsdama vienmintėje klajonėje po neaprėpiamas tuštumas ar pilnatves. Gyvena. Sau ir kitiems. Labiau gal – kitiems. Ar jiems to reikia? Regina žino, kad reikia. Su jais aptaria būtį, jiems skaidrina dieną, skaičiuoja laiką ir bėga per kasdienybę sugriebdama darbus, kuriuos privalu neatidedant padaryti. Kartais susitapatina su jais taip, kad paskui reikia didelių pastangų išsivaduoti iš tariamai svarbių reikalų nelaisvės. Ji išsiveržia. Nes yra stipri toje aplinkoje, stipri sau. Bet, kartais, slogiai silpnumo akimirkai užplūdus, tampa kenčiančia būtybe.

“Ir aš jau daugiau nebe aš,
Ir mano namai – nebe mano,
Ir tikras yra tiktai skausmas...”

Tokie tampa pokalbiai. Per lietų. Kai suvokia, kad naktis ne vien miegui, o kartais, susitikimui su savimi, ilgam dalykiškam kalbėjimui apie lūkesčius... Ir kaip gerai, kad yra tokios naktinės radijo stotys, neleidžiančios per giliai panirti į save, kad su muzika atskrenda tolumos iš plačiojo pasaulio, žydinčių kamelijų kvapu... Negaliu patikėti, kad ji nemėgo darganos. Man atrodo, jog tomis akimirkomis ji tapdavo jautresnė. Per daug jautri, kad išliktų rami. Kildavo mintys, daug minčių. Apskriedamos žemę aplinkui su paukščiais, jos leisdavosi pažemiais ir aitrindavo. Tokios minutės – be ramybės. Jos virsdavo laukimu. Didžiuliu noru, kad aplinka pasikeistų, kad slogūs apmąstymai, jautrūs suvokimai sunyktų po sušvitusiais saulės spinduliais. Tada Regina imdavo laukti. Nekantriai. Pavargusi nuo žinojimo naštos ir nuo iš upės perimtos išminties. Laukė, nes aiškiai suvokė – lietus trumpam. O gal tomis minutėmis jautė būties trapumą?
Mėgo keliones? Taip. Vedama pažinimo džiaugsmo, kur viskas kitaip nei namuos. Ieškodama chrestomatinio tobulumo. O gal tikėdamasi nuslopinti dvasios aistrą kitaverte aplinka, priešinga jau nusistovėjusiai, žinomai, tobulai išmoktai? Patyrimai guldavo posmais.

“Po turgų svetimą,
Kur siūlo tau vaisius,
Daržoves, viltis ir nuojautas,
Po turgų svetimą, kur atveždavo moteris
Laivai iš tolimų salynų
Parduot ar išmainyt į vyną,
Vaikštau po tave, žeme,
Sapnuota, svajota, karšta beprotiškai...”

Degina širdį. Kažkas. Gal aitrėjantis imbiero kvapas? Rytietiškas patiekalas lėkštėje? Gal skonio receptoriai per jautūs, labiau prisitaikę prie švelnesnio, šiaurietiško maisto? Ko gero – yra visai kitaip. Kalta – ta pati, jau perprasta poeto siela. Savaip pajaučianti aplinkos tobulumą, grožį, žmogiškosios būties tragizmą. Tačiau gyvenime reikalinga visapusė patirtis. Kitaip sunku tikėtis visaverčio pažinimo. Kitaip – ir savas, pabodęs kelias pasirodo monotoniškas. O tokio nereikia. Niekam. Nei žmogui. Nei poetui. Pamažu, vakaro sambrėškose tolsta kiparisų eilės, nusinešdamos tolimą praeitį su savim. Gerai, kad ta praeitis neišgyventa, nepatirta. Gerai, kad ji kažkur – tik tokia, tarsi lengvas rūko debesis. Plevenanti. Ir kartais pasirodanti, lyg netikra. Perdėm legendiška.
Grižta. Namo. Kūnu ir mintimis. Į miestą, kuris per laiką tampa savu. Arba, didelėmis valios pastangomis daromas – savu. Ar gali sielą įsimylėti miesto mūrą ir akmenį? Ar gali būti pakankamai laisva? Ji gali tik sugrįžti čia, kad nėra kito pasirinkimo. Regina įsimyli Kelmę, tačiau jos meilė veržiasi į laisvę – kur vinguriuoja Kražantė, kur traukia beržynų guotai per laukus, kur senas medis kalba poterius.

“O, kaip aš myliu didelius medžius,
Kaip man suprantama, kad jie šventais kadaise buvo!”

Ar tik kadaise? Ko gero, medžio šventumas Reginai – ir nūnai tapatus su anais, menamai senaisiais laikais, kai pagonys aukodavo Perkūnui, kai melsdavosi dvasioms, kai vaidilutės saugodavo amžinąją dieviškosios sielos ugnį. Gal ji pati šiek tiek pagoniška įsimylėjimais savo? Į medžius, vandenis, saulėlydžius ir saulėtekius? Ir medžiai jai – taip dieviškai šventi.
Ji kuria. Ne tik eiles. Kuria santykius su ją supančiais žmonėmis. Kuria aplinką. Visa savo esme susiliedama su ja – ne miesto akmeniu, o gamtiškąja. Savo buto balkone pasodina rožę, laukines ramunes. Jaudulio pagauta, neša iš lauko žemes, po kruopelę renka jas iš miško, kad laukiniams įnamiams taptų sava. Jaukiau. Kaip namie. Ir įnamiai tampa namiškiais. Pražįsta. Išties, argi ne keista kurti namuos tai, ko pilna aplinkui. Vos keli žingsniai - iki ramunių pievos, vos kelios akimirkos - iki rožyno...
Reginai rekia daug. Beveik visko. Gamtos arba savo rankom sukurto daikto. Nėrinio. Senovinio baldo, menančio tėvo ir mamos rankų šilumą. Reikia žmogaus šalia. Ne bet kokio. Artimo siela. Artimo abipusiu vienaverčiu jutimu. O kartais reikia - kitokio. Prieštaringo ir svetimo. Aikštingo ir pikto. Dvasiai nuskaidrinti. Jausmus pasitikrinti. Santykius ištobulinti. Išgryninti juos. Iki absoliutaus skambėjimo. Iki ašarų. Vakarui. Kai nerimas gula rūko patalais. Kai negera žiūrėti į pilnatį. Kai norisi paimti į rankas gitarą ir... uždainuoti. Arba išverkti tai, kas susikaupė per laiką. Gal net ne savo, o Visockio posmais...
Mylėjo ir žavėjosi juo. Žmogum. Paprastu ir nepaprastu viename. Nemariu ir mirtingu. Tobulu ir bohemiškai žemišku. Lyg savu. Pavydėjo? Gal? Bet mylėdama ir atleisdama tai, ko atleisti niekada nereikėjo.


“Mes gailestį išvarėm iš savęs,
Kad liktų ten daugiau erdvės blaiviam kaip kerštas protui,
Ir, nemąstydami, kur tai galų gale nuves,
Geriausius vėl ir vėl mes abejingai atiduodam ešafotui.
Jis buvo toks, kokiems mums būt nelemta,
Ir pamėgdžiot beprasmiška jo sielą.
Nemeile nukankinom jį kaip šventąjį,
Kad mirusįjį garbintum kaip dievą.”

Kai daros nejauku ir siela ima verkti, savus ir svetimus prisimenam rauda. Kai skamba pilnatys ir žvaigždės bijo užsimerkti, suo kuo, į kur išeiname tada..? Gal į naktį? Lakštingaloms suokiant. Kai šviesos aplink daugiau, nei būtina. O vakaras toks romantiškai ilgas, kad širdis net akimirkai nenurimsta. Besiverždama į erdves, kurių niekada nebus įmanoma nei pažinti nei perprasti. Svajoti ir siekti idealų – žmogiška. Ir visai nesvarbu, kad neįkopsime tenai – į tobulybės viršukalnes. Kur kas svarbiau pats procesas, pakylėjantis mus į tokias aukštumas, kurias paprastai sunku net įsivaizduoti. Kartais, savo svajonėse tampame paukščiais, plačiai išskleidę sparnus skrydžiui. Į nežinomybę. Kartais namo. Į save kartais. Kai įprastai nesugrįžtama. Kai reikia polėkio su angelo sparnais.
Ieškojau laimės. Ne kitaip - kaip visi. Kartais rasdavau jos rytmečio rasos lašuos, akmenukų šokčiojime glotniu vandens paviršiumi, akinančiam purienos geltonyje, besikalančio želmenio odėje. Bet pirmiausia, ieškojau savyje, kad pamalonintas atradimų, jau kita patirtimi ir žvilgsniu, galėčiau žvelgti į gražų tolį su visais man suprantamais ir nesuprantamais vaizdais. Tada pasikalbėdavom. Su ja. Nesusitikdami. Kažkurioje pasąmonės kertėje. Apie gyvenimą ir mus. O kartais tiesiog – apie nieką. Ir tai tapo – svarbu.
Po daugelio tokių pasikalbėjimų, darydavosi dar neaiškesnė, dar painesnė sąvoka – laimė. Mąstėm. Ginčijomės. Sutardavom ir susipriešindavom. Turėti savo namus? Kurti? Mylėti? Būti mylimam? Gimdyti ir auginti vaikus? Regėti ir jausti? Kažin ar kiekvienam to užtektų? Bet yra, kas tenkinasi mažmožiu, siekdamas kitos ar kitokios – dvasinės laimės. Didesnės, nei sąmonė gali realiai aprėpti. Eidavom tokiom akimirkom ieškoti lietaus. Rasdavom. Ir tai buvo laimė. Trumpos akimirkos – didelė laimė.

“Išmazgojau grindis lietaus vandeniu
Ir pakvipo jos giriom ir žvėrišku ilgesiu.
Už amžinybę ilgesnis yra laukimas,
Už mirksnį trumpesnis susitikimų džiaugsmas.
Dar žydi bijūnai pavėsy, dar kvepia jazminai.
Dar laiko mane gražia
Lyg būčiau mergaitė meduotomis lūpomis
Ir akimis, kuriose suposi tolimos jūros.
Bet visa tai – laikina,
O amžinas tik ilgesys,
Kurio kupina širdis
Kaip molinis ąsotis vėsaus gėrimo
Per kaitrą.”

Ji – trapi ir tvirta. Gležna ir nepalenkiama. Sava ir nenuspėjama. Abejinga ir idėjiška. Daugiaspalvė ir monotoniška. Kaip gamta. Kaip pasaulis – mumyse ir aplinkui. Ji – tokia, kokie mes – jai ir joje.
Atsigeriam ryto. Žodžių skambesiu pasigardžiuodami. Kvėpdami vasaros aitrą ankštame dilgėlių sąžalyne. Einam. Basi. Dilgina. Braidom vandeny, malšindami jutimų troškulį. Iš lėto, lyg lūkuriuodami, kad čia įvyks kažkas nepaprasta ar net stebuklinga. Staiga prapliumpa liūtis ir išveja mus iš savo pasaulio. Akimirkai. Apmąstymams gal ir apibendrinimams? Apie tai, kas matyta ar pajausta.
Mokytoja? Bibliotekininkė? Argi svarbu, kokia  profesija? Ar tai – svarbiausia? Žmogaus biografijai – suprantama. Jai pačiai – vienas niekis. Regina galėjo buti bet kuo. Taip reikėjo. Rūpintis duona. Kūnui. Tik - tie dalykai buvo atokūs. Kartais svetimi. O kartais ir guodžiantys mielų, supratingų, įdomių žmonių buvimu šalia. Jų akių daugiaprasmiu kalbėjimu. Veidmainyste ir nesitaikstymu. Abejingumu ir užuojauta. Baime ir laisve. Taip ateidavo kitokios – ne gamtiškosios patirtys. Toli gražu – ne visos trokštamos.

“Ir vėl bus iki soties ir tylos, ir rudeninio liūdesio.
Ir degs prie žvyrkelio erškėtrožė,
Ir pelkėj medžių sielos plūduriuos,
Ir plaksis paskutinis lapas vėtroje.”

Į apmąstymus kelias. Į santykių pilnatvę. Kai visur visko daug. O ramybė – šalia. Kai nuo spalvų darosi gera. Kai gera nuo žodžių besiveržiančių iš vidaus. Taip norisi. Iki graudulio. Pasakyti kažką, ko žmonės niekada negalėtų pamiršti. Ką pasakyti? Gal, kad myliu - visus. Kad be proto ilgiuosi? Kad pavasariai čia – po žiemos – ne kiti. Su lakštingalom, ievom, lietumis ir žvaigždėm. Kad vaikai čia krykštauja iki išnaktų. Ir mylimojo lūpomis teka medus.
Ateinu. Susitikti su jumis. Visai ne kitokia. Ta pati, kaip kadaise, kai pirmą kartą susimatėme. Gal tik labiau susikaupusi ir šventiškesnė. Susitikimas juk – ne kasdienis.
Ir noriu. Taip noriu pasikalbėti. Apie Kražantę ir Dubysą. Vandenį ir dangų. Dieną ir naktį. Apie jus ir save. Apie jusų vaikus, kurie jau spėjo užaugti ir tapo dideliais ir turi begales savo svajonių. Apie poeziją ir būtį. Apie mėlynas kaip jūra akis. Kažkada pažvelgusias į mane ir neužsibuvusias. Lyg netyčia būtume susitikę.
Ar rašau? Taip. Jau tada, kai kalbėjomės su upe – žinojau, kad rašysiu. Nesiliausiu niekada. Juk – ne sau. Ir dabar – viskas jums. Aš grįžau į namus. Ir sapnuoju.

“Sapnuoju atvirom akim tuščiam name,
Prie kurio esu pririšta jazminais ir lelijom.”

Ir tie saitai tokie tvirti, kad nutraukti jų neįmanoma. Niekam. Nei žmogui, nei laikui.
Dar išeisiu pasikalbėjusi su jumis. Trumpam. Pasivaikščioti. Prie jūros. Pabraidyti. Gintarų paieškoti. Ji, šita mėlynakė, prisimins mane. Tikriausiai prisimins. Paskui – vėl sugrįšiu.

“Prisimink mane, žalzganas jūros kraštovaizdi,
Mane, užliejamą šaltų purslų ir nuojautos,
Kad aš kadaise nardžiau po šitas bangas.”

Visada sugrįšiu. Ilgam ar trumpam. Nesvarbu. Man rūpi pasimatyti. Su jumis. Su visais. Rūpi mintys ir darbai, kuriais gyvenat.
Buvau tą vėlyvą rudenį nuėjusi pas savo Didžiąją Mokytoją – upę. Ji laukė manęs, iš kažkur sužinojusi, kad ateisiu. Paklausiau, – “gal ne laiku?” Apsidžiaugė. Ir nuraminusi tarė ,- “pačiu laiku”. Panėriau į ją ir viskas tapo aišku. Lyg praregėjimas. Kad neišeinama be vilties. Ir, kad grįžtama - daugelį kartų. Žodžiais. Darbais. Arba, paprasčiau – atmintyje.

“Kai liaujasi lietūs, kai iš naujo patiki,
Ką rašo storose apdulkėjusiose knygose,
Kai žydi dagiai ir apšviečia pievų pasaulį
Lyg kantrūs žibintininkai,
Kai gieda kapinių paukščiai
Tarytum protesto dainiai,
Kai pažvelgia tau pavymui
Su liūdesiu buvusi meilė,
Kai sielos pakvimpa giriom
Ir šviečia mėnuo pro stogą, -
Esi vėl jauna kaip vasara,
Dar daugsyk atsikartosianti... “