Lietus

Lietus neateina į kambarį niekada
Pasikalbėti su mumis, kur  jauku
Ir sakrališkai tobula vakaro valandą,
Po dienos, kai prigęsta būties šurmulys,
Kur stiprios imbierinės lūkuriuoja mamos
Dovanotas vestuvėms arbatos servizas.
Mes nesimeldžiam, netgi nesikalbam.
Laukiam lietaus monotoniško bilsmo.
Lyg pradžios. Tarsi ženklo. Nuo kurio kažkas
Turi ar netgi privalo dabar, šitame kambary
Iš esmės pasikeisti. Gal kalba? Gal mintis?
Gal jausmai, niekada deramai į namus nesurankioti?
Gal portretas išblukti baigiąs – paskubom,
Įkurtuvėms mėgėjo tapytas?
Niekas, o niekas nesikeičia netgi po to,
Kai prapliumpa liūtis, kai drungnėja ilgam
Pamiršta arbata, kai imi pagaliau susivokt –
KAD NUO MAŽMOŽIŲ –
NIEKO JAUSMAMS NEBELIEKA.