..Tai buvo nedidelė balta katytė, Mano draugė, Berta, turi baltą katytę. Išvažiavus jos mamai į Ameriką, katytė buvo su ja visus tuos liūdesio vakarus. Verkiant katytė laižydavo Bertai ašaras. Kai ji buvo linksma, katytė taip pat bėgiodavo kaip pasiutus. Metams bėgant ji seno... Jos balta balta spalva tapo gelstelėjusi, akys iš ryškiai žalių tapo blankios. Katytė ištvėrė operaciją, mačiau ją susiūtu pilveliu. Daug Bertos draugų juokėsi iš katytės, kai ji lėtai lėtai sėsdavosi. Nederėtų man apie šią katytę kalbėti [rašyti] būtuoju laiku, nes ji dar gyva. Bet neilgai... Berta, kurios pats svarbiausias gyvenime padaras yra ta balta katytė turi paskutinius kartus ją bučiuoti. Veterinarai privalo ją užmigdyti. "Net ir tėtis vos neapsiverkė". Bandžiau guosti, bet nežinau ar tai gali kaip nors padėti. Aš tikiu, kad mirtis neišskiria, kad ji toliau lakstys po kambarius. Balta katyte taps tokia balta, kad net spindės. Ir ji turės baltus sparnelius. Nors nematoma, bet labai tikra. Prašau ir Bertos tikėti. Ji sako:"tikiu".