10 min. isminties

Doli (mergina)
Fijūnas (menininkas)
Benas (vaikinas su būgneliu)
Jurelis (gatvių šlavėjas)



Suoliukas, šalia šiukšlių dėžė. Sėdi Benas ir groja. Iš užkulsių ateina Jurelis, rankoje nešasi seną šluotą.


JURELIS (piktai) Ką čia darai? Paukščius man išbaidysi su savo tarkšt patarkšt. Ir taip šiandien sunku dirbti, tai bent paukščiai sudrumsčia šitą monotoniją.
BENAS Ką jūs, taigi būgnai- širdies muzika. Priviliosiu jau greičiau jums paukščių.
JURELIS Širdies muzika yra medžių šlamėjimas ir paukščių čiulbėjimas, o tavo tie būgnai tik žmonių „išmislas“.
BENAS Man artimesnis širdžiai būgnų skleidžiamas garsas. Be to, tai man teikia malonumo, nes šią muziką galiu priversti skambėti aš pats, o paukščio giedot nepriversi.
JURELIS Nepriversi, nepriversi... Bet ką tu išmanai, vaiki, apie širdies muziką? Tau tik materialūs dalykai rūpi, girdėtum paukščius, kalbėtum kitaip, tau viską užčiuopt reikia.
BENAS Matau, dėde, mes nesusišnekam. Aš jums viena, jūs man kita, o abu jaučiame tą patį.
JURELIS Gal ir tavo tiesa..

Ateina Doli, kiek sunerimusi mergina. Jurelis pasitraukia į šalį.


DOLI Benai, čia tu?
BENAS Doli?
DOLI Sveikas. Senai matėmės. Pagrok man ką nors, jau pamiršau, kaip tai skamba.
Benas groja, Doli klausosi.
BENAS Užteks?
DOLI Taip. Žinai, aš klausydama susimąsčiau. Kodėl man tėvai tokį vardą davė? Kaip klonuotos avies, kuri numirė, nes nemokėjo pavalgyti. Jie man niekada nepaaiškino to, o man be galo įdomu.
BENAS Yra gyvenime dalykų, kurių geriau jau nežinoti. Būna sužinai, ir nebegali galvoti, kaip anksčiau. Man taip buvo su kaleidoskopu. Taip gražu, būdavo žiūrėti į besikeičiančias gėles, bet vieną dieną mamos paklausiau kaip tai vyksta. Ji man paaiškino. Nuo to laiko man tos gėlės nebeatrodo tokios stebuklingos, negaliu nemąstyti apie tai, kaip jos pasikeičia. Negaliu jomis taip grožėtis, kaip anksčiau, kad ir kaip norėčiau.
DOLI Nori pasakyti, kad gerai jog nežinau kodėl aš Doli?
BENAS Taip, būtent, tai ir noriu pasakyti.
DOLI Dėkui, kad pagrojai, turiu bėgti.
BENAS Aš irgi jau eisiu.

Doli ir Benas išeina, Jurelis atsisėda ant suolo. Ateina Fijūnas. Atsisėda šalia. Minutę tvyro tyla, jos metu Fijūnas popieriaus lape kažką vedžioja pieštuku, o Jurelis jį stebi.


JURELIS Ką čia piešiate? (po kiek laiko vėl) Ar girdite, ką piešiat?
FIJŪNAS (atsisuka) O ką jūs ižvelgiate?
JURELIS Nieko, ką būtų galima pamatyti plika akimi.
FIJŪNAS Jūs teisus, piešiu išmintį.
JURELIS O kur jūs savo piešinį dėsit? (po kiek laiko, garsiau) kur dėsit savo piešinį?
FIJŪNAS Ar nemanot, kad jūs per smalsus?
JURELIS Nemanau.
Tyla
JURELIS Nemanau, sakau. Kodėl jums reikia viską kartoti du kartus?
FIJŪNAS Kad būtumėt tikras ar tikrai to norite paklausti.
JURELIS Tiek to. Mano darbas baigtas.
Jurelis išeina


Lieka vienas Fijūnas


FIJŪNAS Aš tik norėjau nupiešti šį spektaklį, kuriame įžvelgiau tiek daug išminties.