pavasaris (jos garbei)

Gyveni pasakoj sau ir galvoji, kada bebuvai laimingesnė. Dėkoju už tai. Kai tau gera neatsimeni, kad kažkada buvo ne taip gera. Iš tikrųjų galvoti ir nereikia. Gyveni pasakoj sau ir nesuki galvos, dediesi kišenėn kiekvieną tavo širdžiai mielą žodį, kad karo metais juo pasisotint galėtum. Bet atėjus karui, jis nebetoks maistingas, nebepasisotini. O ta pasaka tai graži buvo, daug žadėjo ir rožėm  rausvom klota buvo. Skamba daina, kuri jaučia pavasario dvelksmą, bet sėdi ir jauti kvailumo bangą ant galvos bepilančią sūrų vandenį, kad ir kvailumu pagrįsta ta pasaka, kažkas nepaliauja stengtis. Kūnas nuvargęs nepajėgia pakilt, bet galvot nenustoja.
      O tas tyriausias iš visų, nemokantis apkabinti, nebučiuotas dar, tegul lieka gražiausia pasakos dalim, kuri baigsis net neprasidėjus. Ji prasidėjo kokį tūkstantį kartų, tik eiga visada skirtinga buvo. Tačiau realiai tik pabaiga kvėpuoja tiesiai į nuoga kaklą. Stipri esu ne toj srity kur turėčiau, bet bent vienoj esu stipriausia. Noriu kad kuo geriau jam....
            O vis dėlto žiema geriausias metas buvo. Šalta ir šiaip nelabai ji kokia, bet tam ji buvo „just perfect“. Gal tada vejai putė būtent ta kryptim, kuria skrido menininko siela. žiema šalta ir suvaržius laisvą širdį, kuri žadėjo kad pavasary atgis. Priešingai, pavasaris užmigdė. Apsimetėlis- pavasaris -ne jis. Nei vieno žodžio blogo neištarsiu, geriau jau aš bloga. Su ta pirma diena ir išskrido laisvėn jausmas. Sugrąžint įmanoma-sunku. Bijau, žaist žmogum kuris vos save supranta, žaist jo silpnumu, jo akimirkom smulkiom.. Kad jo vaikystė grįžtų ir būtų vėl jis laimingiausiu vaiku. Už tai duočiau savo laimės saują. Ir negaila man visai nieko, ką atidaviau ar mečiau žemėn su trenksmu.  Tokia mano meilė.