..Tai buvo nedidelė balta katytė, Mano draugė, Berta, turi baltą katytę. Išvažiavus jos mamai į Ameriką, katytė buvo su ja visus tuos liūdesio vakarus. Verkiant katytė laižydavo Bertai ašaras. Kai ji buvo linksma, katytė taip pat bėgiodavo kaip pasiutus. Metams bėgant ji seno... Jos balta balta spalva tapo gelstelėjusi, akys iš ryškiai žalių tapo blankios. Katytė ištvėrė operaciją, mačiau ją susiūtu pilveliu. Daug Bertos draugų juokėsi iš katytės, kai ji lėtai lėtai sėsdavosi. Nederėtų man apie šią katytę kalbėti [rašyti] būtuoju laiku, nes ji dar gyva. Bet neilgai... Berta, kurios pats svarbiausias gyvenime padaras yra ta balta katytė turi paskutinius kartus ją bučiuoti. Veterinarai privalo ją užmigdyti. "Net ir tėtis vos neapsiverkė". Bandžiau guosti, bet nežinau ar tai gali kaip nors padėti. Aš tikiu, kad mirtis neišskiria, kad ji toliau lakstys po kambarius. Balta katyte taps tokia balta, kad net spindės. Ir ji turės baltus sparnelius. Nors nematoma, bet labai tikra. Prašau ir Bertos tikėti. Ji sako:"tikiu".

trypčioju vietoj, nors trokštu tobulėti. tai nėra susiję vien su šia svetaine. knyga baigėsi, o ji mane įkvėpdavo gyventi kitaip. mokykloje ta gyvenimą kitaip taip sunku įgyvendinti. bijau, kad pritrūksiu jėgų.. šiandien tik dar labiau pradėjau nekęsti internetinio bendravimo. ji negali būti savimi. visada vaidinda kažką, kuo nesa. po to bijo, skundžiasi man, sako, kad jai sunku. tai kam PRISIMELUOT??? vertinu nuoširdumą. kam slėpti savo trūkumus, jei anksčiau ar vėliau jie išryškės neišvengiamai.

Tai jau antras mano dienoraštis šiandien. Tiesiog du skirtingi gyvenimai susipynė. Nenoriu jų laikyti viduje. Vienas plėšte plėšia mane aktyviai dalyvauti visur, neišlįsti iš miesto. Kitas sako, kad turiu skaityti tą knygą, turiu rašyti, turiu tapti gilesnė, ne tokia paviršutiniška, kaip iki šiol buvau. Man kur kas labiau patinka antrasis variantas, bet jį įgyvendinti taip pat sunku, kaip būnant bananu susilieti su apelsinais. Norint gyventi tokį gyvenimą, neužtektų pasikeisti pačiai, reiktų keisti aplinką. Verge, jaučiuosi keistai. Pasimetus, nors negaliu tokia būti.

Tiksliai negaliu pasakyti ar skaitoma knyga, ar noras keistis mane čia atvedė. Dabar jaučiu didelį norą skaityti, tobulėti, mokytis, rašyti, bet nedrįstu. Bijau, kad liksiu nesuprasta, kad netilpsiu į rėmus. Anksčiau būčiau tiesiog sau pasakius: 'Ką aš čia veikiu?" ir kitą dieną išsitrynus iš šios svetainės, bet dabar aš pasiryžus pralaužti ledus.