(J. L. Borges)
Apie:
Jorge Luis Borges - argentiniečių poetas, eseistas, vertėjas ir apsakymų rašytojas, kurio istorijos tapo dvidešimtojo amžiaus pasaulinės literatūros klasika.
Jorge Luis Borges gimė Buenos Airės‘e. Jo protėviai buvo anglai, tad jaunasis rašytojas pirmiau išmoko anglų kalbą, nei ispanų. Borgeso mama buvo vertėja, tėvas - teisininkas ir psichologijos mokytojas. Jis savo sūnui dažnai demonstruodavo Zenono paradoksus ant šachmatų lentos. Dideliame name taip pat buvo biblioteka ir sodas, kurie žavėjo berniuko vaizduotę.
1914 metais šeima persikėlė į Ženevą, kur Borgesas išmoko prancūzų ir vokiečių kalbas bei baigė koledžą. Pasak vienos istorijos, vaikino tėvas nerimavo dėl sūnaus seksualinės orientacijos, tad nusiuntė jį pas prostitutę. Borgesas įtarė, kad jo tėvas buvo jos klientas. Vizitas pasibaigė blogai ir turbūt prisidėjo prie visą rašytojo gyvenimą trukusių bėdų su moterimis.
Po Pirmojo Pasaulio karo šeima išsikėlė gyventi į Ispaniją, kur Borgesas atstovavo avangardinei ultraistų literatūros šakai. Jo pirmasis eilėraštis „Himnas jūrai“, parašytas Walt‘o Whitman‘o stiliumi, buvo publikuotas žurnale „Grecia“.
1921 metais Borgesas grįžo į Buenos Aires. Ten jis pradėjo savo, kaip rašytojo, karjerą, publikuodamas eilėraščius ir esė literatūriniuose žurnaluose. Borgeso pirmasis poezijos rinkinys vadinosi „Fervor de Buenos Aires“ (1923). Po kelių metų jis įkūrė žurnalus „Prisma“ ir „Proa“. Taip pat kelis dešimtmečius vadovavo svarbiausiam Argentinos literatūriniam žurnalui „Sur“. Kaip kritikas, Borgesas išgarsėjo už argentiniečių klasikų interpretacijas. Jo straipsniai demonstravo gilų Europos ir Amerikos literatūros išmanymą, daugiausia tokių rašytojų, kaip Poe, Stevenson, Kipling, Shaw, Chesterton, Whitman, Emerson ir Twain.
Nuo 1937-ųjų Borgesas dirbo „Miguel Cane“ bibliotekoje. Dažniausiai darbas jį nelabai domindavo, tad jis nusileisdavo į rūsį skaityti (ypač Kafką), rašyti ir versti. Nesibaigiantis katalogavimo procesas įkvėpė vieną iš Borgeso svarbiausių apsakymų „The Library of Babel“ (1941), kuriame tikslus bibliotekos katalogas yra papildomas „tūkstančių tūkstančiais klaidingų katalogų, tų klaidingų katalogų klaidingumo įkalčių, teisingojo katalogo klaidingumo įkalčiais“. Borgesas praleido devynerius metus priemiesčio bibliotekoje. 1946-aisiais jis buvo atleistas.
1940 metais Borgesas patyrė labai sunkų galvos sužeidimą. Gavo kraujo užkrėtimą ir vos nemirė. Trauma išlaisvino jo kūrybines galias. Ligoninėje, kur jis praleido keletą savaičių, parašė kelis savo svarbiausius darbus. Pirmoji jų kolekcija „The Garden of Forking Paths“ (1941) buvo nominuota Nacionaliniam literatūros prizui, bet knyga nebuvo apdovanota, turbūt iš pagiežos specialiam žurnalo „Sur“ numeriui, kuriame daug jo draugų ir kolegų reiškė savo palaikymą.
Netrukus pasirodė serija kitų knygų: „Fiction“ (1944), „The Aleph“ (1949) ir „Dreamtigers“ (1960). Borgeso domėjimasis fantazija sutapo su kito žinomo argentiniečių grožinės literatūros rašytojo Adolfo Bioy Casares interesais. Jiedu kartu išleido keletą apsakymų rinkinių po H. Bustos Domecq pseudonimu.
Borgeso politinės pažiūros bei konfliktai su politinėmis partijomis atsiliepė jo artimiesiems: buvo mėginta susprogdinti Borgeso vaikystės namus, kur gyveno jo motina, o vėliau jo sesuo buvo uždaryta į kalėjimą, motinai paskirtas namų areštas.
Su psichoterapeuto pagalba Borgesas bandė atsikratyti savo drovumo ir baimės viešai skaityti savo kūrybą. Gydytojas pastebėjo, jog rašytojas yra labai jautrus žmogus su dideliu kaltės jausmu ir sekso baime. Vėliau Estela Canto, kurią Borgesas susitiko 1944-aisias, „Borges a contraluz“ (1989) rašė jog Borgeso požiūris į seksą buvo "panika ir baimė". Nors rašytojas visą gyvenimą negalėjo turėti seksualinių santykių, buvo vedęs du kartus. 1967-aisiais vedė savo seną draugę, neseniai tapusia našle, Elsa Asteta Millán, su kuria susipažino septyniolikos. Santuoka truko trejus metus. Antrąjį kartą vedė savo asistentę María Kodoma, su kuria gyveno jau gerą dešimtį metų. Kai pora keliaudavo, ji apžiūrėdavo vietoves ir jam apie jas pasakodavo. Ji buvo jo akys.
1946 metais Borgesas perėmė vyriausiojo redaktoriaus postą akademiniame laikraštyje „Los Annales de Buenos Aires“. 1955 metais rašytojas tapo Nacionalinės bibliotekos direktoriumi. Taip pat Buenos Airės universitete dėstė anglų literatūrą nuo 1955 iki 1970 metų.
1961 metais Borgesas su S. Beketu pasidalino „Formentor“ premiją. Po kelių metų mirė rašytojo motina. Šis įvykis labai sukrėtė rašytoją. Jis pradėjo keltis gyventi iš vienos vietos į kitą. Taip jis darė iki pat mirties.
1967 metais Borgesas pradėjo bendradarbiauti su Norman Thomas di Giovanni ir jo kūriniai buvo pradėti versti į anglų kalbą. Akimirksniu tapo populiarus visame pasaulyje.
Kai Juan Perón buvo dar kartą išrinktas Argentinos prezidentu, 1973 metais, Borgesas pasitraukė iš nacionalinės bibliotekos direktoriaus kėdės. Nepaisant jo priešiškumo Perón ir jo chuntai, rašytojo liberalios pažiūros buvo vertinamos ambicingai. 1980 Borgesas surengė protestą prieš politines represijas. „Jei jis mąsto, kaip dinozauras, tai neturi nieko bendro su mano mąstymu“ - kartą pasakė Čilės poetas ir Nobelio literatūros premijos laureatas Pablo Neruda, vienoje iš demonstracijų kartu su Borgesu kritikuodamas Argentinos valdžią. 1982 metais Borgesas apie Folklendo salų karą per internacionalinę televiziją pareiškė: „Du nuplikę vyrai pešasi virš kapo“.
Borgesas, ilgai kentėjęs problemas dėl akių, per paskutinius savo gyvenimo dešimtmečius buvo visiškai aklas. Tai buvo genetiškai paveldėta liga, kuri jau buvo paveikusi keletą giminės kartų. Vis dėlto, jis vis tiek rašė ir publikavo keletą knygų: „Book of Imaginary Beings” (1967), „Dr. Brodie's Report” (1970) ir „The Book of Sand” (1975). "Man reikia knygų, jos man reiškia viską" – kartą pasakė Borgesas.
1985 metais Borgesas visam laikui persikėlė į Ženevą, Šveicariją. Po metų, birželio 14 dieną mirė nuo vėžio.
Kūrybos bruožai:
Rašytojas buvo stipriai įtakotas europietiškos kultūros, anglų literatūros ir tokių filosofų, kaip Berkeley, kurie tvirtino, kad sveiko proto pasaulį valdo tik idėjos, kurios egzistuoja tiek, kiek jos yra suprantamos. Dauguma Borgeso istorijų apima visuotines temas – dažnai pasikartojantis apskritas labirintas gali būti suprantamas, kaip metaforiškas gyvenimas arba mįslė, kurios tema yra laikas. Savo matematiškai tiksliu stiliumi, metaforine vaizduote ir nesugriaunama logika, paties susikurta ir sunkiai dekodavimams pasiduodančia simbolika darė įtakos ne tik jaunajai šeštojo – aštuntojo dešimtmečio Lotynų Amerikos kartai, bet ir visai moderniajai literatūrai. Provokuojantys avangardistiniai eilėraščiai ir apsakymai padarė Borges’ą vienu svarbiausiu šiuolaikinės Lotynų Amerikos literatūros atstovu ir pelnė rašytojui pasaulinį pripažinimą. Kaip teigia, Ivan Almeida, būdamas grynu „literatūros žmogumi“, bet paradoksaliai mėgstamas semiotikų, matematikų, filologų filosofų ir mitologų, Borges’as per kalbos tobulumą siūlo savo žinių erdves, idėjų universalizmą, fikcijų originalumą ir poetišką grožį. Borges’as paliko literatūrą, kurioje įstabiai dera tarptautiniai ir nacionaliniai kontekstai – nuo Argentinos iki Tolimųjų Rytų, nuo Islandijos iki Buenos Airių gatvių kampelių ir kiemų. Vis dėlto, rašytojo pavardė niekada nebuvo paminėta tarp Nobelio literatūros premijos laureatų pretendentų. Borgesas taip ir niekada nelaimėjo šios premijos.
Bibliografija:
Vertimas į lietuvių kalbą:
Fikcijos: apsakymų rinkinys / iš ispanų ir anglų kalbų vertė Tomas Venclova, Valdas Petrauskas, Stasys Goštautas ir kt. – Vilnius: baltos lankos, 2000. – 141 p.
Smėlio knyga : smulkioji proza / Jorge Luis Borges ; iš ispanų kalbos vertė ir komentarus parengė Lina Rybelis; Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006 (Kaunas : Spindulys); 383 p.
Nuorodos:
Visi J.L. Borgeso rinkiniai:
http://www.fantasticfiction.co.uk/authors/Jorge_Luis_Borges.htm
Keli apsakymai "Šiaurės Atėnų" tinklapyje:
http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=658&st_id=1902&txt=Borges
J.L. Borgeso darbų bibliografija [En]:
http://www.hum.au.dk/romansk/borges/english.htm
