Rašyk
Eilės (75605)
Fantastika (2217)
Esė (1518)
Proza (10660)
Vaikams (2555)
Slam (50)
English (1165)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Borgesas: „Aš pakeičiau Sacharą“

2007-07-31
Argentiniečių rašytojas Jorge Luisas Borgesas vis labiau „įsigyvena“ Lietuvoje. 2000-aisiais lietuviškai pasirodė jo knyga „Fikcijos“ (vertė Valdas Petrauskas, Tomas Venclova, Stasys Goštautas, Eglė Barskaja ir kt.), praeitais metais – „Smėlio knyga“ (vertė Linas Rybelis). 2007 birželio pabaigoje Juodkrantėje susirinkę Atviros visuomenės kolegijos aliumniai ir keli dėstytojai tris dienas diskutavo tema „Juodi krantai: Borgeso labirintais“.

Borgeso fenomenas liudija, kad tam, jog taptum „rimtu rašytoju“, romanų rašyti visai nebūtina. Jis niekada net neketino. Rašė eilėraščius, trumpas filosofines esė, kuriose teoriškai svarstė Zenono Elėjiečio aporijų logiką skirtingų filosofų tekstuose, ar lygino antikinę bei krikščioniškąją laiko sampratas. Paskui vienam iš kultūros savaitraščių jis ėmė rašyti trumputes istorijas, kaip pats mėgo jas vadinti – „temas”, pabrėždamas jų abstraktų pobūdį. Borgesas nustebo, kai redaktorius pasiūlė jas perleisti atskira knyga, pavadinta „Visuotine nešlovės istorija“ (1935) (beje, tokiu pačiu sudarymo principu atsirado kai kurių lietuvių eseistų esė rinkinių; tai pasaulyje seniai gyvuojanti praktika). Borgesas sakė, kad jo pasirinktas žanras – kažkas tarpinis tarp esė ir apsakymo. Gimtoji žemė, iš kurios jis sėmėsi įkvėpimo rašyti, buvo biblioteka. Jis – rašytojas, išaugęs iš knygos. Kita vertus, įkvėpimo teikė ir Palermo – vaikystėje gyvento rajono Buenos Airėse – garsių nusikaltėlių mitologija. Tik mitologija, pats jis su šiais nusikaltėliais, skirtingai nuo japonų režisieriaus Takeshi Kitano, niekaip nebuvo susijęs. Labai svarbi buvo ir giminės – senelių – drąsių karių, pasižymėjusių įvairiose kautynėse, šeimos legenda. Temiškai Borgeso kūryba skleidėsi tarp šių dviejų labai skirtingų polių: beprasme, apolitiška prievarta pagrįsta veikėjų spontaniška kova ir intelektualiniais paradoksais paremtų istorijų. Pastaruosiose blyksi peiliai ir kiti šaltieji ginklai, pirmuosiose – Borgeso erudicija, intelektualinis išradingumas ir juo sekanti kūrybinės vaizduotės galia.

Knyga „Fikcijos“ (1944) netikėtai išplečia pasakojimo ribas, supindama fantazijos ir kasdienybės pasaulį. Joje išnyra pamatinės, Borgesui svarbios temos: sapno ir realybės, vaizdinio ir tikrovės ribų ištirpimas („Griuvėsių rate“), galimos pasaulio tvarkos metafizikos fantastinės prielaidos („Loterija Babilonijoje“, „Babelio biblioteka“), chasidų mistika pagrįsti analitiniai detektyvai („Mirtis ir kompasas“). Knyga pasibaigia pasakojimu „Pietūs“, kurį rašytojas ne sykį nurodo ir kaip autobiografiškai svarbų ir jam pačiam. 1938 metais miršta Borgeso tėvas. Po kelių mėnesių Borgesas suserga kraujo užkrėtimu. Sunkiai serga. Jeigu būtų miręs ir nepradėjęs rašyti savo literatūrine vaizduote paremtų istorijų (knygų „Fikcijos“, „Alefas“), apie Borgesą, remdamiesi vien tik jo ankstyvosiomis filosofinėmis refleksijomis ar poezija, mes, ko gero, šiandien nekalbėtume. Borgeso fenomenas neredukuojamas į kurį nors vieną konceptą. Jis yra visų pirma rašytojas, sugebėjęs abstrakčią idėją paversti netikėta, visas įprastas mąstymo struktūras griaunančia literatūros kūrinio intriga. Bet Borgesas išgyvena.

Panašiai nutinka ir pagrindiniam šios istorijos veikėjui. Jis pasveiksta. Kita vertus, tik tam, kad mirtų kita, jo akimis žiūrint, prasmingesne mirtim – būtų nudurtas atsitiktinėje smuklėje beprasmėje dvikovoje, kurios skaitytojas taip ir nepamato, nes jos pabaigoje dalyviai išeina į tamsą. Staiga kažkodėl tampa aišku, kad iš šios kovos pasakotojas nebegrįš. Borgeso gyvenimo būdas visiškai knyginis. Jis niekada nebuvo įsivėlęs į panašias kovas. Jis, sulaukęs 87 metų amžiaus, ramiai miršta Ženevoje. Tokios argentiniečių gaučo kultūros stiliaus kovos ir tokia galima mirtis yra, kaip jis rašo, veikiau išsapnuota. Jo sukurti personažai bando išsapnuoti ir realybę („Griuvėsių rate“), ir savo mirtį („Pietūs“). Sapno simbolika nuolatos grįžta ir į Borgeso istorijas ir esė.

Po penkerių metų Borgesas išleidžia naują istorijų rinkinį „Alefas“ (1949). Ir čia jau prasideda lietuviškoji „Smėlio knyga“. Smėlio knyga Borgeso parabolių žodyne yra begalinės knygos sinonimas: „(…) ji, kaip ir smėlis, neturi nei pradžios nei pabaigos.“ Šios knygos puslapių skaičius yra begalinis. Pirmo puslapio nėra, kaip ir paskutinio. Bandant surasti pradžią, tarp titulinio puslapio ir ieškančiojo rankos vis atsiranda ir atsiranda keli nauji puslapiai. Šią istoriją Borgesas pasakoja apsakyme „Smėlio knyga“. Šis apsakymas įtrauktas į rinkinį ir išleistas atskira knyga, pavadinimu „Smėlio knyga“. Knygos leidėjai Lietuvoje sudaro naują knygą iš keturių Borgeso knygų, leistų skirtingais metais ir rašytų gana skirtingomis aplinkybėmis. Nepaisant to, visos keturios pavadintos „Smėlio knyga“. Pavadinimai auga Borgeso pamėgtu rusiškos „matrioškos“ ar kiniškos žaislinės dėžutės principu: pasakojimas atsiduria pasakojime, knyga – knygoje, pavadinimas – pavadinime. „Smėlio knyga“ galbūt būtų galima pavadinti ir visus Borgeso rinktinius raštus, ir visas apskritai visų autorių kažkada parašytas, rašomas ar parašysimas knygas. Smėlio knygos metafora, ko gero, gali ženklinti ir apjungiantį vienį, sutraukiantį šio nepaliaujamo savaiminio knygų augimo proceso chaotišką daugį.

Knyga „Alefas“ (1949) – viena iš ankstyvųjų ir labiausiai, šalia „Fikcijų“ (1944), kritikų vertinamų Borgesų knygų. Rašydamas pirmąsias prozos knygas, Borgesas kantriai šlifuoja ir dailina tekstą. Knygas „Broudžio pranešimas“ (1970), „Smėlio knyga“ (1975), „Šekspyro atmintis“ (1983) jis rašo jau aklas (tiksliau, kuria vaizduotėje ir atmintyje, o užrašo kas nors kitas, kam jis padiktuoja). Savo intelektualine galia „Alefas“ prilygsta „Fikcijoms“, bet čia atsiranda ir naujų temų. Čia mažiau žaidžiama su knygų knygose bei fantastinių pasaulių simbolika. Tačiau kuriamas keistas kosmosas, suvokiamas daugiau maginių bei mistinių galių dėka (ypač pasakojimuose „Zahiras“, „Dievo rašmenys“). Kita vertus, beveik pusėje rinkinio istorijų svarstoma asmens tapatumo – jo praradimo, susidvejinimo ir t.t. – problema. Šioje knygoje, palyginus su „Fikcijomis“, ima veikti ir charakteriai, ne tik knygos ar idėjos. Pagrindinis istorijos „Nemirtingasis“ veikėjas, sugrįžęs iš nemirtingumo atgal į mirtingumo būseną, jaučiasi praradęs savojo „aš“ išskirtinumą: „Aš buvau Homeras. Netrukus būsiu Niekas, kaip Odisėjas. Greitai būsiu visa žmonija – būsiu miręs.“ Pasakojime „Teologai“ pagrindinis pasakotojas obsesiškai kovoja su savo konkurentu. Jie abu teologai: rašo traktatus, paneigiančius antikinio ciklizmo erezijų recidyvus krikščionybės doktrinose. Viskas įvyksta tik vieną kartą, sielos negali keliauti, niekas nesikartoja – toks pamatinis jų abiejų pasaulėžiūrinis atskaitos taškas, išskaitytas iš Augustino knygos „Dievo valstybė“. Viskas baigiasi labai ironiškai. Konkurentą pasiseka sunaikinti – šis sudega inkvizicijos lauže. Bet ir pasakotojas netrukus sudega ugnyje. Ir tada paaiškėja, kad Dievui, kuriam visa širdimi jie tarėsi tarnaują, nėra labai svarbūs judviejų skirtumai, nes šis nesidomėjo religiniais disputais: „(…) neįžvelgiamai dievybei jis ir Jonas Panonietis (ortodoksas ir eretikas, nekentėjas ir nekenčiamasis, kaltintojas ir auka) buvo vienas ir tas pats asmuo.“ „Kario ir belaisvės istorijoje“ Borgesas plėtoja mintį, kaip kitas asmuo, nuo kurio gali skirti neperžengiami kultūrinės patirties ir susiklosčiusio gyvenimo skirtumai, staiga gali tapti veidrodiniu tavo paties gyvenimo atspindžiu. Pasakotojas prisimena savo anglę senelę, kuri, gyvendama toli nuo gimtinės, sutinka kažkada vaikystėje indėnų belaisve tapusią savo tėvynainę anglę, dabar jau vieno iš vadų žmoną. Ji „(…) aną moterį, irgi atplėštą nuo savųjų ir negailestingo žemyno perkeistą, suvokė kaip siaubingą savo lemties atspindį.“ „Tadeo Izidoro Kruzo biografijoje“ Borgesas rašo, kad „žmogaus likimą, nors ir koks sudėtingas ir ilgas jis būtų, sudaro tik vienas vienintelis mirksnis: mirksnis, kai žmogus amžiams sužino, kas jis yra.“ Tada jis pamato savo tikrąjį veidą ir išgirsta savąjį vardą.

Kalbant filosofiniu žargonu, Borgesas yra episteminis optimistas. Jis nesako, kad pasaulis, žmogus ar visata yra nepažini. Jam įdomiau konstruoti įvairius galimus to variantus, literatūriškai vaizduotėje juos fantazuoti... Borgesas postuluoja ne tik galimybę pažinti save, bet ir staiga pamatyti ir aprėpti visa tai, kas egzistuoja vienu ypu. Alefas – vienas iš erdvės taškų, į kurį sueina visi taškai. Šį tašką pasakotojo pažįstamas to paties pavadinimo istorijoje aptikęs savo rūsyje po miegamuoju ir pasiūlęs jam visa tai išbandyti. Nelabai tikėdamas tuo, kas vyksta ir laikydamas šį odiozinį poetą šiek tiek bepročiu, pasakotojas nusileidžia į apačią ir įsistebeilija į devynioliktą laiptų laiptelį. Tą didingą akimirką, kai jam pavyko išvysti viso to, kas vyksta, visumą: milijonus šiurpių ir malonių dalykų vienu metu, jiems nesutampant ir nepersišviečiant, kita vertus, jį apėmė baimė: „Aš išsigandau, kad daugiau niekas manęs nenustebins, kad daugiau manęs neapleis jausmas, jog tai jau esu matęs.“ Borgesas literatūriškai eksperimentuoja su nemirtingumo ir visažinystės galimybe, bet leidžia savo pasakotojams iš to sėkmingai sugrįžti atgal į mirtingumo ir ribotų galimybių pasaulį.

Apakęs Borgesas po ilgo laiko vėl ėmė rašyti poeziją. Pakinta ir jo proza. „Broudžio pranešime“, kuris kaip antroji dalis įeina į lietuvišką „Smėlio knygą“, ir pačioje „Smėlio knygoje“, nors ir tęsiasi kai kurios jo literatūrinės gudrybės: surasti ir neužbaigti rankraščiai, tačiau labai mažai lieka labirintų, magiškų veidrodžių, antrininkų simbolikos, kelionių iš vieno laiko į kitą. Borgesas ima rašyti apie kasdienybėje tarsi kažkada sutiktus ir iš atminties neišdilusius asmenis. Kritikai kartais šiuos vėlyvuosius Borgeso darbus vertina kaip išmone silpnesnius už ankstyvuosius – „Fikcijas“ ir „Alefą“. Tačiau pats Borgesas „Broudžio pranešimu“ buvo patenkintas. Pratarmėje jis parašė, kad tik sulaukęs septyniasdešimties pagaliau surado savo tikrąjį balsą. „Kita vertus, argi visa literatūra nėra tik valdomas sapnas?“ – daugiaprasmiškai ir retoriškai jis klausia skaitytojo. Viename interviu jis prasitarė, jog galėtų sunaikinti beveik visą savo kūrybą. Paliktų nebent „Smėlio knygą“. Joje paradoksaliai atsiranda iki tol negirdėtų erotinės meilės motyvų. Ankstyvajame apsakyme „Tlön, Uqbar, orbis tertius“ („Fikcijos“) praslysta mintis, kad veidrodžiai ir lytiniai santykiai yra bjaurūs, nes daugina žmonių skaičių. Borgesas labai nemėgo Freudo susidomėjimo erotinėmis obsesijomis: laikė jį esant bepročiu arba šarlatanu. Tačiau „Smėlio knygoje“ Borgesas susidomi moters ir vyro erotinio santykio literatūrinėmis įprasminimo galimybėmis. Apsakyme „Ulriką“ pasakotojas – dėstytojas, atvykęs į Jorko miestą, ko gero, į konferenciją, sutinka norvegę Ulriką, jos pavardės niekada taip ir nesužino. Pasakotojui įstrigęs ne tiek jos veidas, „kiek ramios paslapties išraiška. Santūri šypsena, regis, ją dar labiau tolino nuo aplinkinių.“ Šiame apsakyme veidrodžio simbolika vėl supinama su erotikos nuojauta: „Lauktoji lova dvejinosi dulsvame stikle, o poliruotas raudonmedis man priminė biblinį veidrodį.“ Tačiau, skirtingai nei apsakyme „Tlön, Uqbar, orbis tertius“ pasakotojas šiame vėlyvajame apsakyme nugali susidvejinimo, veidrodžių ir erotikos baimę: „Pajutau, kad ėmė smarkiau smigti. Neliko nei baldų, nei veidrodžių. Kardas neskyrė mūsų. Laikas tekėjo kaip smėlis.“

Paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį Borgesas daug keliavo, jį lydėjo jo buvusi studentė Maria Kodama, kurią jis tris savaitės prieš mirtį vedė, palikdamas jai savo literatūrinio paveldo teises. Kelionėse susikaupė nuotraukų. Pastarosioms interpretuoti Borgesas sugalvojo trumputes esė, kurios kartu išleistos knygoje „Žemėlapis“. Ką galėjo pamatyti kelionėse aklas filosofuojantis rašytojas? Kaip galėjo patirti įspūdžius? Paprastai jis skaitydavo paskaitas, kalbėdavosi apie filosofiją ir literatūrą su įvairiais žmonėmis. Tačiau kelionės teikė jam ir tikro atradimo džiaugsmą. „Gyvenime būna smulkmenų, – pradeda jis esė apie savo įspūdžius, atvykęs į viešbutį Reikjavike, – „kurias išgyveni kaip netikėtą dovaną.“ Matydamas prieš save tik šviesų debesį, Borgesas palengva glostė sienas, baldus ir staiga aptiko koloną. Ją apkabino rankomis ir kažkodėl staiga suprato, jog ji ne tik tvirta ir galinga, bet ir balta. Ir šis atradimas suteikė jam tokį patį pirmapradį džiaugsmą, kurį jis patyrė pirmąsyk suvokęs, kas yra Euklido geometrijos formos: cilindras, kubas, piramidė ar rutulys. Atvykęs į Egiptą, dykumoje netoli piramidžių jis pasisėmė smėlio saują, tyliai ją išbėrė atgal ir vos girdimai pasakė: „Aš pakeičiau Sacharą.“ „Tam, kad šiuos žodžius galėčiau ištarti, – apibendrina Borgesas šią savo patirtį esė „Dykuma“ – man prireikė viso gyvenimo.“ Pats gyvenimas, ne tik parašyti tekstai, rašytojo sukurtoje visatoje, tampa dar viena, iki galo niekada neperskaitoma „Smėlio knyga“.


Jūratė Baranova
 

Rašytojai

Jorge Luis  Borges
1899 - 1986
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą