Dviejų amžininkų pasakojimas apie Borgesą

Istorikė, dramaturgė ir dėstytoja Elsija Krastinga de Rivero Aedo, literatūrines publikacijas pasirašinėjanti Virginijos Carreno slapyvardžiu, yra paskelbusi darbų apie ankstyvąją Borgeso kūrybą prancūzų kalba. Profesorė Anna Marija Barrenecha tyrinėja Borgeso kūrybą ir yra parašiusi daug knygų: „Borgesas ir kalba“, „Laikas ir amžinybė Borgeso darbuose“, „Begalybė Borgeso darbuose“ ir kitas, išėjusias ispanų, prancūzų, anglų kalbomis. Su šiomis Borgeso amžininkėmis kalbasi Agnesė Gailė.

Pirmas pokalbis

Virginijai Carreno – 89 metai, svečius ji priima namuose. „Vakar mums atsitiko nelaimė, – skubiai sako asmeninė sekretorė, įėjusius iš tamsaus prieškambario stumdama į gyvenamąją patalpą, – ji pargriuvo ir susimušė koją“. Nuodėmingomis laikomos stumdomos lazdos, kuriomis senoji ponia oriai pasirėmė, pakildama nuo sofos. Didingumo įspūdį kuria smėlio spalvos suknelė su gilia iškirpte ir didele sege bei ryškiai oranžinė lūpų spalva, vėliau kalbant nusitrynusi.

Gyvenamoji patalpa yra tokia mistiška, kad pirmomis minutėmis sutrikdo. Savijauta – lyg stovėtum pereinamų galerijų grandinės vidury, o į abi puses būtų atidarytos visos durys, begalinėje tolumoje susiveriančios. Šalia skulptūrų, egiptiečių piešinių, kaukų, knygų su auksinėmis raidėmis ant viršelių, baldų ir indų – keli tų pačių daiktų atvaizdai. Šį trikdantį įspūdį kuria milžiniški veidrodžiai, įtaisyti ant dviejų priešingų sienų. Tačiau Borgesas visą gyvenimą nepaprastai bijojo veidrodžių ir, dar būdamas vaikas, nesutikdavo miegoti patalpoje, jeigu ten būdavo kuri nors iš šių „bedugnių“: „Veidrodžiai ir dauginimasis yra baisūs, – sako vienas jo pasakojimo veikėjas, – nes jie padidina žmonių skaičių“.

Vėlyva popietė, pasiūloma arbatos. Apskritai Argentinoje net nepažįstami žmonės bendrauja prie padengto stalo. Turbūt tai atrodys begėdiškas melas, bet iš tikrųjų artimos Borgeso pažįstamos – senjoros Carreno motina buvo latvė, todėl pirmojoje pokalbio dalyje kalbama apie Latviją – tokią, kokią ją iš kelionės prisimena senjora. Maža skrajutė su kvietimu aplankyti Rygos 800 metų jubiliejui skirtą renginį padėta ant stalo. Fotografijoje senjora Carreno stovi tarp keturių Buenos Airių latvių tautiniais drabužiais, juodą suknelę persijuosusi Lielvardės juosta.

Jūs daug pasakojat apie Latviją. Ar ir su Borgesu kalbėdavotės apie Latviją?

O kaipgi. Apie latvius būdavo kalbama kaip ir apie kitus. Mes rengdavome įvairius renginius, skirtus mažosioms Rytų Europos tautoms ir kultūroms, ir jis dažnai juose dalyvaudavo. Pažiūrėkit į šį mažą tekstą apie rumunus. Borgesas jį parašė kaip įvadą kažkokiam bukletui apie rumunų kultūrą, bet tąkart leidyba sužlugo, ir tekstas liko pas mane. Po juo – Borgeso parašas.

Nežinau, kaip latviai, bet lietuviai viename Borgeso tekste yra paminėti.

Baltais Borgesas domėjosi labiausiai filologiniu požiūriu. Apskritai jis mokėsi daug kalbų, bet visomis kalbėjo blogai. Su viena senele vaikystėje kalbėjo ispaniškai, su kita – angliškai. Skaityti jis pradėjo vienu metu ir ispaniškai, ir angliškai. Jūs juk žinot, kad moksliškai įrodyta, jog sąvokos, kurias smegenys suvokia ligi septynerių metų, formuoja ir žmogaus charakterį. Todėl galima teigti, kad Borgesas buvo auginamas kaip anglas. Yra puikus pasakojimas apie pirmąsias jo knygas. Viena iš Borgesą auginusių tetų įeina į vaiko kambarį ir pamato jį gulintį lovoje ant pilvo ir kažką piešiantį. Ji sako: „Žiū, tu pieši katiną“. Jis atsako: „Ne katiną, o Bengalijos tigrą“. Jo mėgstamiausias rašytojas buvo Kiplingas.

Vėliau Šveicarijoje vidurinėje mokykloje jis turėjo mokytis prancūzų kalbos. Jis gerai skaitė ir rašė, bet prancūzų žodžius tardavo taip netaisyklingai, kad jam net nenorėjo duoti diplomo, nepaisant gerų kitų dalykų pažymių. Ir pirmosios jo publikacijos pasirodė prancūziškai. Vokiškai Borgesas kalbėdavosi su draugais, o vėliau, kai buvo vyresnis, pradėjo mokytis kinų kalbos.

Ar Borgesas galėjo skaityti tekstus kiniškai?

Ne, man atrodo, jis niekada kinų kalbos kaip reikiant neišmoko. Jį traukė visų kalbų žodžius vartoti jų pamatinėmis reikšmėmis, kurių žmonės dažnai nežino arba yra užmiršę. Na, pavyzdžiui, „poeta“ ispanų kalba reiškia „poetą“, bet senovės graikams tai reiškė „darytoją“. Esė apie Homerą Borgesas šią reikšmę iš graikų kalbos perkelia į ispanų. Tai tam tikra žodžio reikšmės vagystė.

Kaip susipažinot su Borgesu?

Kai aš dirbau universitete, jis atėjo į mūsų fakultetą skaityti paskaitų. Savo popierius jis mėgdavo padėti štai ten, ant to staliuko (rodo į mažą staliuką netoliese, gaubiamą prietemos). Bet susipažinom mes seniai, dar tada, kai jis buvo jaunas. Pirmąkart jį sutikau menininkės Elizabetės Vrede namuose. Ji piešė Borgeso portretą. Negali sakyti, kad išoriškai Borgesas buvo patrauklus. Jis... kaip tai pasakyti? Pernelyg apskrito veido, tarsi būtų patinęs. Bet metams bėgant pagražėjo. Užtat jo motina ligi pat žilos senatvės atrodė labai jauna. Tai buvo stulbinanti moteris! Išsilavinusi, inteligentiška, labai apsiskaičiusi. Ji pati viena išlaikė šešių žmonių šeimą. Borgesas dažniausiai turėdavo nedaug pinigų. Jis ypač skurdo paskutinėmis prezidento Perono valdymo dienomis. Net ir tada, kai buvo paskirtas Nacionalinės bibliotekos direktoriumi, uždirbdavo nedaug.

Kadangi jam pinigų vis trūko, jis pradėjo važinėti po aplinkines vietoves, gavo darbą mažame Teksaso universitete. Mes susitikom prieš jam išvažiuojant, nes aš norėjau į kasetę įrašyti jo mėgstamiausius eilėraščius, jeigu kas nors jam atsitiktų. Du buvo jam ypač brangūs: vienas – „Ribos“, o antras – tas garsusis, kur jis dėkoja Dievui už tai, kad apako.

Nuo kada Borgesas nebematė?

Man atrodo, paskutinius 20 gyvenimo metų jis beveik nieko nebematė. Vis labiau ir labiau ako. Ir vis patetiškėjo. Su juo visuomet keliaudavo žmona. Jinai apžiūrėdavo vietoves ir jam apie jas pasakodavo. Ji buvo jo akys.

Borgesas keisdavo gyvenamąsias vietas. Ar Buenos Airėse prie kurios nors, išskyrus Palermą – vaikystės kvartalą, jis buvo itin prisirišęs?

Jam ne butai, bet meilės buvo svarbios. Jis visada būdavo įsimylėjęs. Borgeso dėka visos moterys, kurios jam patiko, tapo įžymios. Jis jas pasiimdavo į keliones, veždavosi į seminarus ir paskaitas kitose šalyse. Gyventi kartu su akluoju Džordžu, kaip jį vadindavo draugai, buvo nesunku. Na ką ten? Išėjus iš namų tereikėjo paprašyti ko nors nuvesti Džordžą į tualetą. Jis pats susitvarkydavo, nieko daug nereikalaudamas.

Tiesą sakant, moterys jo nemylėjo, jį išnaudodavo. Tai buvo didžiausia jo nelaimė. Vieną tokį susižavėjimą aš prisimenu. Ji vadinosi Marija Estera Vaskes. Borgesas ją įvedė į aukštąją visuomenę, pasiimdavo į priėmimus, su visais supažindino, visaip jai padėdavo, kol ji galų gale pareiškė, kad susižiedavo su kitu. Borgesui širdis beveik plyšo, o jo motina pašėlo iš įsiūčio.

Kai Borgesas gyveno Maipl gatvėje šalia San Martino parko, jis turėjo savo pasivaikščiojimo maršrutą, visada tą patį. Jis praeidavo pro meno galeriją ir prie metro stotelės požeminiame tunelyje atsisėsdavo gerti arbatos. Labai dažnai ten sėdėdavo su jaunomis draugužėmis ir kalbėdavosi. Jam patikdavo tamsios ir pustamsės vietos, nes ten jis jausdavosi patogiau ir drąsiau.

Borgesas vedė du kartus.[i/]

Taip, bet tai buvo nesėkmingos vedybos. Jo pirmoji žmona buvo paprasta mergaitė iš La Platos – Elsa Astetė Millįn. Borgesas ją mergino jaunystėje. Skambindavo ir skambindavo, bet jos motina visada atsakydavo, kad jos nėra namie. Vieną dieną jam liepė nebeskambinti, nes Elsa ištekėjusi. Borgesas labai nusiminė. Jie nesusitiko trisdešimt metų, bet paskui jis iš draugo netyčia sužinojo, jog Elsa tapo našle, ir vėl jai paskambino. Jie pradėjo draugauti. Kartą Borgesas susiėmė ir pakvietė ją pasikalbėti į tamsiąją požemio arbatinę, o ten paklausė: „Ką tu atsakytum, jeigu paklausčiau to paties, ko paprastai vyras klausia moters?“ Ji pagalvojo ir pasakė „taip“.

Kodėl ši santuoka buvo nesėkminga?

Jie buvo visiškai skirtingi! Elsa buvo neišsilavinusi, knygų apskritai neskaitydavo. Ji Džordžą tiktai kankindavo. Pirmiausia ji norėjo tokių vestuvių kaip televizijos serialuose. Paskui privertė Džordžą persikelti į kitą butą. Borgesas norėjo pasilikti savo senajame name, nes ten apgraibomis žinojo visas vietas – kur yra virtuvė, kur kriauklė, kur laiptai. Bet Elsa išnuomojo kitą butą ir įrengė jį labai neskoningai; gerai, kad Borgesas to nematė. Vėliau, kai visi didžiausi Amerikos universitetai Džordžą kviesdavo į konferencijas, ji paslapčia iš anksto paskambindavo į katedrą ir sakydavo: „Ką jūs sau manot? Negi Borgesas važiuos skaityti paskaitų už tokį apgailėtiną honorarą?“ Ji versdavo Džordžą važinėti iš vienos vietos į kitą ir be pertraukos dirbti. Atsimenu jį sugrįžusį. Jis buvo sulysęs ir pavargęs. Sėdėjo čia nukankintas kaip vargo pelė.

Kai Borgesas nusprendė vesti, jo motina buvo nusprendusi numirti. Bet vėliau, kai sutuoktinių gyvenimas darėsi vis labiau nepakeliamas, jis pradėjo dažniau ateidinėti pas ją į svečius. Ir vieną dieną tiesiog paliko žmoną, sakydamas: „Grįšiu pas mamą“. Taip baigėsi jų santuoka. O motina, šitai matydama – tik pamanykit! – iš karto atgijo, pašoko ir nulėkė į banką Džordžo pinigų, kad jų nepasiimtų Elsa.

Antrąkart Borgesas vedė iki mirties likus 49 dienoms.

Taip, Mariją Kodamą. Tai buvo jauna mergina, jo studentė, pusiau japonė. Ji tapo nuolatine Džorždo palydove. Man atrodo, ji apskritai neturėjo savo asmeninio gyvenimo. (Pabrėždama.) Žinot, yra tokių moterų, kurioms patinka tarnauti vyrams.

Ką Kodama daro dabar?

Uždirbinėja pinigus. Po Borgeso mirties ji gavo teisę leisti visas jo knygas ir dabar yra susikrovusi turtą. Ji sukūrė Borgeso vardu pavadintą fondą jauniems literatams remti ir organizuoja įvairius renginius. Tai dar viena moteris, kuri Borgeso sąskaita tapo įžymi.

Antras pokalbis

Pokalbio apie Borgesą vieta, kurią per telefoną maloniu, bet rūpesčių nukamuotu balsu paskyrė Anna Marija Barrenecha, yra visai kitokia – tamsios, šaltos, svetimos, tariamai neapgyvendintos patalpos. Amado Alonzo institutas yra pačiame Buenos Airių centre, siauroje gatvelėje, į dešinę nuo teatro ir kino apsėstos Korientės aveniu, kuri šioje vietoje veržliai šoka žemyn. Šaligatvis prie įėjimo į universitetą yra aiškiai per siauras, ir priešingų namų balkonuose iškabinti skalbiniai plazda jam palei veidą. Pirmojo aukšto vestibiulyje – išsitiesęs pavargęs sargas. Dešinėje pusėje – saldumynų kioskelis, o prieš jį – liftas, kurio juodų grotelių durys uždaromos ranka. „Kas? Filologijos fakultetas? Į antrą aukštą“.

Pirmą akimirką įėjus į katedrą senosios ponios prie užversto stalo beveik negalima įžiūrėti. Bet tuoj pat ji sukruta ir prabyla, ir drėgmė sulenda į pakampius. Kalbamės tai prancūziškai, tai angliškai, ir abiem kalbom ji kalba puikiai.

Jūs daug rašėt apie Borgesą. Esė rinkinys ispanų kalba išleistas jau antrą kartą. Angliškas jūsų knygos vertimas bibliografijose kritikų dažnai minimas kaip vienas pirmųjų...

A, jūs matėt anglų vertimą. Žinot, tada turiu jums kai ką paaiškinti. Man labai nepatinka šis amerikiečių leidimas. Amerikoje viskas daroma visiškai kitaip negu pas mus! Įsivaizduojat, leidėjas su mano knyga gali daryti, ką tik nori. Tai buvo toks jaunas vyras, tik pradėjęs dirbti šį darbą. Svarbiausia jam buvo leidyklos šlovė, pirkėjai ir karjera. Pirmiausia jis paprašė prikalbinti Borgesą parašyti knygai įžanginį žodį. Na gerai, pamaniau, jeigu jau amerikiečiams šito reikia. Borgesas parašė trumpą pratarmę, kad knyga yra labai gera, labai įdomi. Bet aš jo įžanginio žodžio net neperskaičiau, nes jis visuomet apie savo kūrinių analizes rašo tą patį – kaip nuostabu, kad tokios knygos leidžiamos, kad kritikai apie kieno nors kūrybą žino daugiau negu pats rašytojas, ir panašiai. Tiesą sakant, Borgesas tokiais dalykais nesidomėdavo. Kai amerikiečių vertėjas baigė darbą, aš pirmąkart perskaičiau Borgeso pratarmę ir pamačiau, kad angliškasis tekstas visiškai netikslus. Suprantat, skyrėsi nuo originalo kaip juodas nuo balto. Nuėjau pas vertėją ir jam pasakiau: „Juk Borgesas čia kalba visai priešingai! Ką gi jūs išvertėt?“

Ar Borgeso įžangos žodyje slypėjo kokia nors mįslė, kurios vertėjas negalėjo įminti?

Galbūt ne mįslė, bet tonas ir raiška. Matot, nors išoriškai Borgesas visuomet buvo geraširdis ir malonus, jis mėgo tarp eilučių įkišti ką nors dviprasmiška arba ironiška. Taip klastingai, kad kartais pačiam autoriui tai praslysdavo pro akis.

Be to, ten buvo nuorodų į jo pasakojimus ir citatų. Man atrodo, vertėjas apskritai nebuvo skaitęs Borgeso. Žinot, žmogus iš Karibų salų, mokėsi Amerikoje, gavo kažkokį žinių kratinį. Truputį mokėjo angliškai, truputį ispaniškai, bet iš tikrųjų nemokėjo nė vienos kalbos.

Pakalbėkim apie miestą, kuriame esam. Nuo pirmojo eilėraščių rinkinio „Aistra Buenos Airėms“ Borgesas prie jo vis grįžta ir grįžta. Ko miesto vaizde daugiau – prisiminimų ar vaizduotės?

Ne viskuo, ką Borgesas sako, galima tikėti. Ir gyvas būdamas, jis mėgo pasakoti apie save netiesą. Taigi ir jo Buenos Airės yra iš dalies tiesa, iš dalies išgalvotos net vadinamuose autobiografiniuose pasakojimuose. Pavyzdžiui, jo aprašyti compadritos – mušeikos, klajūnai, gatvių chuliganai – vadinkit kaip norit. Aprašė jų užpuolimus su peiliais ir sąskaitų suvedinėjimus taip, tarsi pats būtų matęs. Bet iš tikrųjų vaikystėje tėvai jam drausdavo po tuos rajonus vaikštinėti. Jis paprasčiausiai apie juos buvo girdėjęs iš kitų. Aš pati gyvenau per tris kvartalus nuo Borgeso draugo Evaristo Kariego namų, kur jis dažnai eidavo į svečius, ir žinau, kokie tie kvartalai buvo.

Borgeso žinios apie Lotynų Ameriką daugiausia yra knyginės, net ir tai, ką jis rašė apie pampas, gaučus ir tango istoriją. Borgesas mėgdavo sakyti, kad jam labiau patinka Urugvajus, šiaurėje, prie Brazilijos sienos. Ten gamta žmogaus neliesta, laukinė. Man atrodo, rašydamas apie išgalvotą žemę Orbis Tertius, Borgesas turėjo galvoje necivilizuotus Brazilijos užkampius. Bet tai neliudija jo, kaip keliautojo, patirties. Tik atsimenu, kad viename pirmųjų jo eilėraščių yra minima kelionė į Patagoniją. Palaukit, pažiūrėsim. Ar turit žemėlapį?

Žinoma, turiu. Ji išskleidžia žemėlapį, patiesia ant stalo ir suranda minėtas vietas. Šen bei ten judindama lapą, netyčia apverčia vazelę su gvazdiku. Niekingas turinys įsigudrina nusigauti iki ranka rašalu rašytų dokumentų ir sutepti žodžius. Senjora suranda servetėlę ir skubiai nusausina balutę.

Nieko nieko. Man taip visuomet atsitinka. Per visas paskaitas apverčiu stiklinę su vandeniu, pastatytą šalia manęs.

Jūs daug metų asmeniškai pažinojot Borgesą. Kokį jį prisimenat?

Jis buvo labai draugiškas. Jam patikdavo žmonės, patikdavo priiminėti svečius. Jis dažnai pasikviesdavo pas save į namus, prašydavo garsiai paskaityti. Motina arba žmona visą dieną skaityti negalėdavo, o studentai tai darydavo su džiaugsmu.

Regėjimo jis neteko pamažu. Jų šeimoje akių liga buvo įgimta. Jūs turbūt žinot, kad Borgeso šeima į Europą išvažiavo svarbiausia todėl, kad Borgeso tėvas pasikliovė akių operacija. Ir Borgesas vėliau buvo operuotas ne kartą, bet tai nepadėjo. Atsimenu, sykį jis pasakė, jog aiškiai gali įžiūrėti tik vieną spalvą, maždaug tokią (rodo ryškiai oranžinį popierėlį ant stalo).

Ar prisimenat kokius nors pokalbius su Borgesu?

Prisimenu, bet jie buvo nereikšmingi. Borgesą geriau pažįstu iš jo darbų. Be to, mes labai ilgą laiką nesusitikinėjom ir nesikalbėdavom... Susitaikėm tik po daugelio metų.

Susitaikėt? Dėl ko buvot susipykę?

Konflikto esmė buvo politinės pažiūros. Anuomet, aštuntame dešimtmetyje, į valdžią atėjo kariškiai. Jiems kilo įtarimų, kad universitetas labai kairuoliškai nusiteikęs, kursto jaunuolius, ruošia perversmą, skleidžia Marxo ir Engelso socialistines idėjas. O juk tie, kurie turėjo dėstyti XIX a. filosofijos istoriją, negalėdavo nepaminėti Marxo. Visi moksliniai atradimai generolų gaujai atrodė pavojingi. Įsivaizduokit, net tiksliųjų mokslų institutas, kuris tais laikais pradėjo kurti automatinę tekstų vertimo programą, jiems atrodė įtartinas.

Vieną dieną, generolui įsakius, čia įžengė armijos kareiviai – septyniolikos, aštuoniolikos metų vaikinukai – ir bizūnais pradėjo mušti profesorius, senus vyrus. Aš neišlaikiau. Atsisakiau savo vietos ir išėjau iš universiteto. O jis – ne. Borgesas tai žinojo ir vis dėlto pasiliko. Jis mus visus, kurie išėjome, laikė komunistais. Prisimenu, pavyzdžiui, tokį pasakojimą. Vienas prancūzų kritikas parašė apie Borgesą knygą ir man ją parodė. Po to jis susitiko su Borgesu ir pasakė, kad savo knygoje norėtų paminėti mane, nes daug kur pasinaudojo mano medžiaga. Bet Borgesas jam atsakė: „Bet juk Barrenecha komunistė“. Taip mes išsiskyrėm, nors mano darbui tai neturėjo įtakos. Aš ir toliau dirbau su jo knygomis.

Galima justi, kad moterys Borgeso gyvenime buvo labai svarbios. Kaip tai atsispindi jo darbuose?

Daugelis knygų yra skirtos moterims, bet iš tikrųjų tik viena meilė turėjo lemiamą reikšmę jo kūrybiniam darbui. Tai buvo Estela Kanto. Jaunystėje, kai tik galėdavo, Borgesas važiuodavo į Mar del Platą, miestelį prie jūros į pietus nuo Buenos Airių. Viktorijai Okampo ir Biojkasaresui gražioje vietoje priklausė namai, sumūryti kartu. Ten Borgesas su Estela ir susipažino. Ji buvo labai emancipuota ir laisva moteris. Na tokia kokotė, kaip pasakytų prancūzai. Nenorėčiau jos pavadinti „paleistuve“, bet ji susitikinėdavo su daug vyrų. Estela turėjo brolį Patricio, su kuriuo ir gyveno. Tai buvo skandalinga šeima. Visi žinojo apie brolio ir sesers santykius. Bet Estela buvo Borgeso didžioji gyvenimo meilė. Ji irgi buvo rašytoja, be to, tais laikais gana populiari. Borgesas dažnai nueidavo pas Patricio į svečius apsikeisti knygomis, pasikalbėti. Su Estela jis buvo susižiedavęs vos ne visą gyvenimą, bet kadangi jis negalėjo nuspręsti ir tas neaiškumas truko metų metus, Estelai nusibodo laukti, ir ji išėjo pas kitą.

Kodėl Borgesas jos nevedė?

Man rodos, jis negalėjo turėti santykių su moterimis.

Borgesas 1961 m. kartu su Beckettu gavo tarptautinį leidėjų kongreso apdovanojimą „Formentor“. Kaip manot, kodėl jam nepaskyrė Nobelio premijos?

Matot, anuomet Borgeso knygos dar nebuvo išverstos į anglų kalbą. Tik vėliau amerikiečiai tai pradėjo daryti. Daugelis žiuri narių ispaniškai neskaitė, o jeigu jums reikia balsuoti už kažką, ko negalite perskaityti... Vienas žiuri narys buvo skaitęs Borgeso prozą, bet jam knygos nepatiko. Atrodo, tai ir nulėmė.

Kiti pasakoja, kad premijos nepaskyrė dėl politinių ir ideologinių priežasčių. Minimas komunistų sąmokslas ir panašiai.

Taip, labai gali būti. Borgesas buvo aštriai pasisakęs prieš komunistus. Be to, viešėdamas Čilėje susitiko su Pinočetu. Šito europiečiai jam atleisti negalėjo.

Iš latvių kalbos vertė Vilma Kaladytė

__________________

Versta iš žurnalo „Rīgas laiks“, 2002, Nr.3.