Dumba akys nuo ilgo žiūrėjimo prietemon,
klypsta kojos, kai grįžti tesugebu atbulas.
Nebe tie mes, kai keliame šimtą ir atgulam.
Vakarienę su poteriais sukeičiam vietomis...
Patvoriais sirpo naktys nužindusios pienžvaigždžius,
skersapūtės nevirkavo mūsų pakinkliuose –
patys vėjus keturpėsti prunkščiančius kinkėmės,
ir po linmarkas murkdėme griekus nurėdytus.
Menką nieką po trupinį laužėm ir dalėmės -
buvo spalio mažai, o per daug tik prilydavo -
ir tada, kai genėdavo prieširdžius dalgėmis.
O dabar jau skaičiuojam dienas tartum pragulas,
susispraudžiam tarp nišų palėpės lentynoje –
galim tykiai ilsėt – nebėra, kas paragina...
Skaitant su Juze susišaukėtau. daug daktilinių žodžių, kuri duoda savo svorį, šiame eilėraštyje - labai pateisintą svorį. daug sudurtinių žodžių. Bet viskas savo lentynose ir tai ragina skaityti. Labai geras darbas. Teisingas. Tvirtas.
nežinau, man nepatiko, nors gerai viskas, skonis gal ne tas, kažkaip prisiskaityta jau apie tai, anachronizmas mano supratimu, nėra subtilesnio paties autoriaus apmyžto kampo (atsiprašau už išsireiškimą), tegu keisto, bet kitoniško, žodžiu, labai tiksliai sušaudyta į taikinį, bet nei vieno šūvio nuo Dievo
Labai taikliai, net senatvės skruzdėlės bėga per nugarą... Nupaišei čia mano ateitį, reikėjo gi, prašė kas. Bet pamoka yra, seną žmogų dabar dar labiau užjausiu.