Rudenio esatis

Rudenio vėjai supusto išnykstančius miestus,
Laike virsta dulkėm ant pirštų galiukų švelnių,
Iš tavo žvilgsnio išaugau, leisk man tave liesti,
Į tylintį rudenį plaukt iš naujų pradmenų.

Buvai tu mintis nutapyta kaip freska ant stiklo –
Išnyrančios spalvos iš viso pasaulio pradžios.
Rinkau ir dėliojau tave tokį gyvą ir tikrą
Į žodžius ir mintis – auginau kol tave sudėlios.

Ir liejasi rašalas mėlynas paukščiais į dangų
Kol jie išsibarstę po visą pasaulį sugrįš –
Pragys negirdėtom natom nutūpę ant rankų
Ir visom akvarelės spalvom mus abu nutapys.

Iš tavo kvėpavimo gimsta maži vandenynai
Lašely rasos, bet beribiai kaip gylis nakties.
Iš tavo akių šviečia viso pasaulio žvaigždynai
Ir varva dangus ant nuspalvinto lapo šerdies.

Tas laikas begarso užkliūva – nutyla ir vėjai,
Suminga šešėliai tarp sprogstančių ryto aušrų.
Mintys ir žodžiai į gyvą vaizduotę suėję
Vėl tapo ir liečia tave ant rudens atspindžių.

Išliksi many kaip tas tyras besvoris jutimas,
Kurs perplaukia rudenį pėdsakais klevo ugnies
Ir nutildo ant lapo šerdies dangaus vandenynus
Palikęs spalvingą pasaulį laike ateities.