-----_____ 4. Gal būt TAIP, gal būt NE -----_____

Taip atsitikę, kad anosios rugpjūčio 5-sios pavakare, kuomet  su Rūdžių Gramdytoju pėsčiuodami, kad ir ne kažin kaip toli nuo Vilniaus atitolę, bet viens nuo kito slėpdami kelionės į Varėną nuovargį, ūmai  kaip stebuklo susilaukėme karietos, nemanau, kad kažkokie kiti dalykai, kad ir Dievo mestelėti, galėję (bent man) būti svarbesni. Sakau,, bent man”, nes numanau, kad kelionės ištvermę, jo nuovargį lemia ne tik miklesni, lengvesni, spartesni kojų žingsniai. Iki antros sesers aštuoniasdešimtmečio manęs laukia treji metukai - nedaug, jeigu, žinoma, man jų nereikėtų pridėti prie savo aštuoniasdešimt septynių. Taigi dar vis, regis, judu, krutu į ateitį, bet visu gyvenimu užsilikęs praeityje. Atrodytų, ar nepakanka? Gal būt TAIP, gal būt NE, bet neginčytinas dalykas, kad žmogaus  dvasios prasme toks pamąstymas neegzistuoja - kiekvienas tyliau, garsiau ar net užsimiršę esam nusiteikę į amžinybę ir asmeniškai pats savęs taip pat nepalikęs be tokios ateities, bet štai net sau parodyti tokį save, ogi neišgaliu.
  - Betgi reikia, betgi būtina, - pats sau įplepu tikėjimą būtojo savęs dalimi, stengdamasis jos neįvardinti kaip dvasios, bet neužsimiršdamas, kad ankstesnysis Savęsp (arba Aš) jau pragyventas ir kūnas atitolsta vis toliau, toliau, toliau palikdamas paskui save paveikslėlius fotografijomis ar piešiniais,  raštais, dar kažkuo - tartum lyg kūryba, bet nebūtų protinga čia  neparodyti į spalvingesnių nutikimų vertę. Galbūt net verta rimčiau pagalvoti, kad būtent jie  montuoja, kuria ir šiuos  mano pasimatymus su būtuoju savimi. Nelengva man tokia mintimi erzintis, tačiau būtent per tokią būseną suvokiu, kad nevalia vienu ypu atskirti sielą nuo kūno. Jaučiu, žinau, kaip nemaloniai nuteiks čia  išgirstas žodelis,, ypas’’, bet tinkamesnio  žodžio šiam reikalui nusakyti nesurandu. Laikas eina greičiau negu norėtųsi ir atsiranda dalykai kurie dargi net ir mano, beveik šimtametės būtybės sapnuose nepasirodę. Priimu juos, jų netgi manęs neatsiklausius, kad būtų priimti.  Ir, beje, iš pirmo žvilgsnio neatrodo, kad tai sunku padaryti, kad kūno ir dvasios  skyrybos užtruktų bent kiek ilgiau, negu užtruko.
  ... atkabinęs rankas nuo apglėbto žirgo Ygagos kaklo neiškart supratau, kaip tai atsitikę. Regėjosi, kad sėdžiu įprastoje vežėjui vietoje ir svarbu suvokti ir patikėti,  kad chaosas, apie kurį rašė Ovidijus, dar nesibaigė:

,, Tai medžiagos masė belytė.
Didelė ir sunki krūva susimaišiusių sėklų,
turinčių jungtis  vėliau
į visokių pavidalų daiktus’’