Šilumos dovana (tęsinys 2)

Eimis nepajuto, kaip pasiekė namus. Galvoje sukosi mintys: kada Miglei paskambinti, kur ją pakviesti? Jis nesitikėjo, kad Miglė sugalvos tokį būdą atsiliepti. „Nors, -  pagalvojo Eimis, - tai gana originalu. Ir piešinėlis ant atviruko matėsi, kad ranka pieštas. Greičiausiai, tai Miglės kūryba. Gal ji menininkė? “ Eimį tokios mintys pradžiugino. Jis taip pat turėjo menininko gyslelę. Mama muzikos mokytoja, tėvukas papuošalų kūrėjas. Eimis nuo mažens dalyvaudavo tėvo kūrybiniuose procesuose. Jam patikdavo stebėti, kaip tėvas kruopščiai gludina gintarus, kaip iš metalo išlanksto įvairias formas, o Eimiui leisdavo pritaikyti tinkamą gintarą, kad sagė išeitų daili, derėtų prie išlankstytos formos.
„Vakaras dar nevėlus. Gal iš karto ir paskambinti Miglei? “  Po trumpo dvejojimo ryžosi. Surinko jos numerį. Po kelių signalų atsiliepė švelnus moters balsas. Eimis pasisveikino, prisistatė, padėkojo už laiškelį, paklausė, ar nenorėtų Miglė susitikti ir ji, jo džiaugsmui, sutiko. Susitarė sekančią dieną, vakare, prie to pačio suolo. Simboliška.
Kitą dieną, po darbo, Miglė neskubėdama žingsniavo link Bernardinų sodo. Laiko iki numatytos susitikimo valandos dar buvo likę pakankamai, tad Miglė galėjo leisti mintims nuklysti į prisiminimus, kaip ji su Benu mėgdavo klaidžioti sodo takais, stebėti Vilnelėje besiturškiančias antis, uosti gėlių aromatą, šnekėtis, juokauti, tiesiog, leisti sau būti nerūpestingiems.
Prie sodo vartų Miglė išgirdo sklindančią lėtą melodiją. „Gal koks renginys vyksta? “ – pagalvojo. Įėjusi pro vartus, žingsniavo toliau link susitikimo vietos. Pastebėjo būrelį žmonių. „Bet kodėl jie susibūrė ten, kur ji su Eimiu nutarė susitikti? “ Švelni melodija sklido vis garsiau, užpildydama visą sodo erdvę. Miglė sunerimo: „Jei ta vieta užimta, ar jų susitikimas įvyks? Ar nepasimes tame žmonių būryje? “ Bet nusprendė prieiti arčiau ir...
Ant suolo sėdėjo Eimis, saksofonu grodamas puikią, širdį veriančią melodiją. Po akimirkos įsijungė sodo žibintai, užpildydami visą erdvę pasakiška šviesa.
Miglė, negalėdama atsitokėti nuo patirto įspūdžio, stovėjo susižavėjusi ir bijojo net krustelėti, lyg nuo to pradingtų šis nuostabus reginys.
Baigęs groti, Eimis atsistojo, padėkojo susirinkusiems už aplodismentus, priėjo prie Miglės, paėmė ją už rankos ir abu lėtai nužingsniavo taku link fontano, nepailstamai šokančio savo smagų šokį.