Pasivaikščiojimas tyloje

Mėgstu pasivaikščioti viena. Einu, žvalgausi į šalis, it kokia turistė, klausau, kur mintis patars užeiti ar kokiu keliu pasukti, o akimis glostau vasaros spalvas, klausausi vėjo šnaresio, mėgaujuosi šiluma, tiesiog džiaugiuosi vasara.
    Ypatingai mėgstu savaitgalį praeiti Gedimino prospektu, pajusti jo ramybę, kurios net Lukiškių aikštėje linksmai bešokantys fontanėliai nesudrumsčia.
    Užeinu į Katedrą. Ten tylu. Žmonės tyliai vaikšto. Jaučiama pagarba šiai šventovei. Geras jausmas.
    Toliau einu tyloje. Žinau, kad Bernardinų sode ji mane dar labiau apgaubs, bet jausiu dar kažką daugiau. Ten sklando ypatinga aura.
    Gėlynai! Kaip jie išsistiebė, pražydo gražiausiomis spalvomis! Dalinuosi savo žavesiu - jie man atsako tuo pačiu.
    Prie mažojo tvenkinio neseniai žydėjusias puikias švelnių spalvų rožes pakeitė aukštaūgės, tamsiai raudonos lelijos. Kaip viskas sode tobulai sutvarkyta: vienos gėlės baigia žydėti, kitos pradeda. O tvenkinyje kad išsiplėtė lelijų plotai!
    Stebiu kitame tvenkinio krašte lėtai tipenantį katiną. Vieną. Kaip ir aš. Įsitaisė prie aukštų žolių ir ramiai stebi plaukiojančias anteles. Malonus bendravimas. Niekas niekam nedrumsčia ramybės, kurios taip visiems kartais reikia.
    Vilnelė sau linksmai čiurlena. Aš su ja kartu. Mintyse. Ant suoliukų sėdi žmonės. Po vieną. Jiems, kaip ir man, norisi pabūti vieniems, tik su savo mintimis. Netoliese vaikštinėja varnos. Irgi po vieną. Visiems reikia poilsio. Bet bendravimas vyksta. Toks dvasinis, švelniai jaučiamas, maloniai nuteikiantis. Bendravimas po vieną. Visai neblogai skamba. Per atstumą, per jausmus, per matymą.
    Taip, mes nesame vieni, nors ir mėgstame kartais pasivaikščioti po vieną. Žvilgteliu į Vilnelę. Ji man linksmai mirkteli ir nučiurlena tolyn.